Sutraiška

Menka kaip luotas vienišoj pakrantėj,
Kaip stepių vilkas vienas prieš mėnulį
Galiu gurkšnoti alų ir kikenti
Iškėlus savo, kiek liūdnoką burę.
Pilkoj pakrantėj krištolo dėžutę
Nešu  paslėpt į veidrodinę salę,
O gatvėj – aikštės, pilys ir  rekrūtai,
Arklių vežimai, amžiai ir karaliai.
Jie godžiai  nori  gelbėt mano dalią
Ištraukę  savo  nerimą giliausią -
Surinkti liepia  ilgesį karalių
Pavirstant į tikrų šiaudų kaliausę.
Tegu miražais sotinas paradai
Ir naują lozungą nešiojas demokratai –
Tikėjau jais, kai nieks manęs nerado,
Bet pakliuvau miegodama po ratais...