Nuo tolumoj mėlynių plotų tau mojuoju,
Su medžio, be gyvybės šakomis, aš ten siūbuoju,
Paukščių aidus aukštai stygomis atkartoju,
Girdžiu ir atkartoju, tau nemeluoju..
Nemeluoju, kad širdys kartais plakasi kartu,
Kad citrinos lašeliu jas palietus darosi kartu.
Nemeluoju, kad paukščiai kalba man nesuprantamu garsu,
Kad klausant jų iš labai arti daros per garsu..
Kad dangus iš tikro mėlynos spalvos-
Žvaigždės pas mane tenais nakvos.
Kad nakvos ir nesustos
Lieti meilę tavo pataluos..