Pradaryk langą, dar nebaigiau rėkti

Nusprendė Kvazimodas kuprotas
Atvest Esmeraldą į protą,
Už tai, kad jo žodžių neklauso,
Grasina duot mergai į ausį.

Pasakė jis kartą, pasakė ir du,

Po trečio nusprendė – man viskas ...

Nepaisė klejonių čigonės meilios,

Papyko, nes pats užsileido ją sau ant galvos.

Padūko kupročius, kad ji jo negirdi,

Supykęs prispjaudė mergiotei į širdį.

Prispjaudė, išvalė, ir dergė naujop,

Kol toji bevalė nuėjo velniop.

O ji ne iš kelmo spirta,

Tik suspardyta ten,

Nuėjo po tiesuma jajam į širdį.

Mat išorėj žodžių jisai jos negirdi.

O čia – šilta, ramu ir saugu,

Nespardo ir nemuša niekas,

Nes jaučias čigonė po vyro padu
Lyg gatvėn išspirtas šunėkas.

Pabuvus ilgiau, ją išrovė lyg ropę.

„Brangute supraski, tu jausti nemoki.

Save į šalis kam papuola dalai,

Teliks iš tavęs labai greit pelenai“.

Nurijusi karčią savigraužos taurę,

Čigonė pasuko naujuoju keliu,

Paniro į chloru alsuojančią vonią,

Paskui – iki šiol nepramintu taku.

Pavyk jos šešėlį, pavyk, jei gali.

Žinau nepavysi, velniai jos nematė.

Po skausmo ir ašarų, pykčių šlykščių,

Galiu jam ištarti vien ačiū.