Dešimt žingsnių atgal

 

Dešimt žingsnių atgal ir aš atgimstu, atstatau fizinį ir dvasinį kūną, vėl einu pirmyn. Du žingsniai pirmyn – ir jau krentu nuo bedugnės, nesuprasdama kur, kaip ir kodėl. Ką pasirinkti? Koks egzistencinis klausimas... Koks juokingas pokštas – dažniausiai viskas mums yra ir taip parinkta. Tik tam, kad neapmirtų pilkosios ląstelės, sukame galvas „kaip čia geriau padarius? “, „kaip padėjus sau? “ arba pirmapradis „ką dabar daryti? “ Taip yra, ir nereikia griaužtis. Čia bus padėka vienam asmeniui, taigi jau dalis auditorijos atkrenta.

Ar teisybė, kad filosofija gimsta kančiose? Jei taip, šis rašymas turėtų būti labai filosofiškas. Jei ne, manykite – tiesiog nemoku jausti.

Prisiminkite skaudžiausią momentą, kada jautėtės išduotas, pažemintas, sutryptas ir išjuoktas. Kai kurie gal neatsimins, tad vėl atbyra keli procentai skaitytojų. Bet nenorėdama prarasti ištikimiausių, net jei ir nežinote to jausmo, truputį papasakosiu. Būna visaip: būna, kad įskaudina faktas (pavyzdžiui naujo Akropolio statyba), tai viena. Gali įskaudinti ir nieko nedarymas, tarkim matote gatves pilnas benamių gyvūnų, ir žinote, kad niekas nieko nesiims. Dar gali įskaudinti žmogus, sakykim, žodžiais, smūgiais, ignoravimu ar piktybišku kryptingu kenkimu. Nemalonu, skaudu, plėšo širdį. Bet pamėginkite įsivaizduoti jausmą, kada visi šie jausmai susideda į vieną. Nenumeravau, nes negražiai žiūrėsis, tačiau pradedant Akropolio statyba ir baigiant kenkimu, visa tai jus užgriūna. Pabandykim įsivaizduoti tai fiziškai. Manau, atrodytų taip: guli žmogus veidu į purvą, ką ten purvą, mėšlą, širdis išplėšta mėtosi netoli, ir matosi dar buvo šokinėta ant jos, šonkauliai apspardyti, dantys išbyrėję, aplink tvyro mirties kvapas, bet žinom, kad jis tikrai atsikels ir turės gyventi. Turės visą šitą įvykį kažkur paslėpti (užantyje) ir būti. Toliau būti drąsiai. Dar nepaminėjau, netoli krūmuose girdisi kūkčiojimas. Ten verkia vaikas. Nužudytas vaikas, kurį ką tik užmušė piktavalis berniūksštis, tas pats iš Biliūno „Kliudžiau“. Be tikslo, pats nesuprasdamas, kodėl ir kaip. Bet jis tai padarė. Stovi galvą nunarinęs, paniuręs, bet matos – nesigaili. Kažkur girdėjau, už vidinio vaiko nužudymą turėtų teisti fiziniam teisme. Ir su lygtinumu čia neišsisuksi. Žodžiu, jei nereanimuos per artimiausias tris paras, vaikučiui kaput. Nebėra. Dingo. Kadangi jis buvo vidinis, sielos jis neturi. Nes pats iš dalies ir yra siela. Tik pas vienus ji yra peraugusio pikto žmogaus, o kitų – vaiko.

Bet neįsiplėskim apie liūdnus dalykus ir piktavalius berniūkščius.

Tęsiu apie gerąjį fėjiną. Na, fėją, bet vyrą. Jį visada erzinau, tampiau kaip romų liūtą už ūsų ir krizenau piktdžiugiškai – kaip man įdomu ir linksma. Kokia aš teisi, o koks jis keistas ir nesuvokiamas. Bet aš blaškiausi, ardžiausi, smukau, kilau, o jis tiesiog ėjo greta ir kryptingai tikėjo. Žinojo, matyt, kad mergiūkštė padrikusiais raudonais plaukais vieną dieną palūš, kaip duktė palaidūnė sugrįš ir paklos visas nuodėmes po kojų, nesigėdydama ir neslėpdama. Ir tikrai – atėjau. Ir pasakiau: „atsiprašau, atleisk, ačiū“. Daugiau nepajėgiau, nes akys išvarvėjusios buvo nuo sūraus skysčio, užmiršau pavadinimą. Ir jis visai ne tas, su kuriuo pagal Lady Gaga šėlčiau klube. Ne, visai ne toks. Jis lyg tėtė, kurio neturėjau. Arba senelis, kurio, deja, irgi neturėjau. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Kai neturi giminių, turi tikrų draugų daugiau. Nes man asmeniškai susiklostė aplinkybės, kad „draugas“ yra aukštesnė pakopa giminystės hierarchijoje negu, pvz. pusseserė ar teta, ar devintos eilės dėdės vyro šunio pusbrolio draugas. Taigi, jam vėl sakau – ačiū. Gėda, rašymo stilius net akimirkai netampa pagarbiai orus, bet supraskite, padėkos žodis nėra lengvas, jis gimsta tik kančioje, kai supranti ir pabrukęs uodegą didelėm akim grįžti ir tikiesi atleidimo.  

Kaip gerai, kad tai ne eilėraštis! Eilėse viską turi išreikšti taip glaustai, taip metaforiškai... Nebent aišku tai būtų Tiesioginė ir Neinterpretuotina poezija. Įeis šis terminas į literatūros istoriją, pamatysit. Na, eilėse netilpčiau, jos suvaržo, jei turi idėją. Jei neturi, tai žodžiai liete liejasi. Bet nemoku nekalbėti, iš tų, kur sako „neduok pavalgyti, duok... “ ir panašiai. Pakalbėti, o jūs jau ką pagalvojot?

Baigiu. Tik dabar, po tiek laiko, kai išaušo krauju pasruvęs rytojus, aš tau sakau: „ačiū“. Nuoširdžiai. Tu žinojai, ką pasakyti, kaip nuraminti, kaip išmokyti nekerštauti ir nesmerkti. Nuraminai. O tai nelengva, kai imu isterikuot... Kai, atrodo: „viskas, tikrai užmušiu“. Ne, tu pasakei: „Nebijok, vaikuti, ir nusiramink. Tyloje pergalvok visa, ir pažadu, tau bus atleista. Ir palengvės. Nesmerk savęs. “ Už tuos žodžius statau tau emfemerišką paminklą savo sieloje, ir rašyk. lt padangėje. Supratau – man čia ne vieta. Su kuo kalbėjau – visi sakė „realiam gyvenime aš visai kitoks, kitas žmogus“. O aš, kvaila, čia atėjau be kaukių. Na, matau, kad suklydau. Gal grįšiu, pasivadinus kokia „histeria“ ir plėšysiuos čia, kad įrodyčiau savo potencialą, realiam gyenime būdama šeimos židinio žarstytoja, vaidilutė. O dabar – atvėriau sielą, tai ir prispjaudė.

Su meile Erato

Gim. 1986 06 09


p. s. Šalia didelio paminklo stovi mažas. Draugui. Maniau, kad draugui. Bet kodėl pyktis toks stiprus? Leidžiu tam draugui datą paminkle išsikalti pačiam. Arba nugriauti ir perstatyti iš naujo.