* * *

Mažas kojytes dėjo, pasaris
                                        švelnus,
Bijojo ryto vėjo, nes smarvę teks
                                                pajust.

Aplin nykus vaizdelis, pilka ši
                                          tuštuma,
Nė vieno paukščio klyksmo, nė vieno suolo
                                                              čia.

Tik paparčiai suvešėjo, klozete
                                            mėlynam,
Trąšų mes negailėjom, namo prieangy
                                                      dailiam.

Prie kampo glaudžias vyras, gal keturiasdešimt
                                                                    ketverių,
Be jokio sveiko dančio, tik su odekolonu po
                                                              paltu.

Pavasaris pabūgo, švirkštų medžio
                                                  kamiene,
Nutręšusių medukų, pomidorų lysvės
                                                    griovyje.

Ir ištiesė jis ranką, pabarstė
                                        pelenų,
Atgimė lyg Palanga, mūs kiemas po
                                                  medžiu.

„Pavasaris atėjo“, - sušuko kažkas
                                                name, -

“Greičiau aguonas sėjam! Bus linksma danguje! „.