Ištirpsta žvaigždės danguje. Lietus pravirksta liūtimi. Gaudau saulę, vaikaus vėstantį vėja, kol sustingsta laikas. Bandau ant rasoto lango tapyt iš ašarų kažką. Gal svajonę paklydėlę? Bet veltui.
Kambarys- lyg kalėjimo vienutė. Baldai tarsi priešai žvelgia į mane. Matau, kaip mylimiausia vaikystės lėlė grūmoja mažu murzinu kumštuku. Rodos, jaučiu kaip strimgalviais lekia laikas. Jis nešasi Tavo meilę ir mano nedrąsias svajones. Širdis lieka tuščia ir nyki kaip kapo duobė. Laikas, tas įžūlus plėšikas, išplėšė iš širdies patį didžiausią lobį ir išskubėjo. Liūdniausia, kad pareiškimo policijai neparašysi...


tutuke







