Penkiasdešimt metų - tai visai nedaug

Man dvidešimt du metai...
Ne penkiasdešimt.
Ir prie Smetonos nesimokiau.
Nepažįstu aš poečių iš bobutės kartos...
Man reikia gero vyro...
Bet pacukai nesimašykit po kojom.
Nežinau, ką kalbu,
Bet jei kritikuosit,
Trinktelsiu ūkiško vyro kumščiu.
Yra vertybių, yra ir pasileidimo.
Bet gyvenu ne vieną kartą,
Tad darau, ką noriu...
Tą „ką noriu“ sąlygoja Visuomenė,
Nusenus boba, violetiniais plaukais,
Kuri „Irida“ dažo savo žilę.
Aš dar jauna, bet širdyje jau
Pakankamai žaizdų.
Todėl nelaukdama naujų,
Pati pirma bedu.
Kaip sušalus Biliūno katytė
Prie tvoros susigūžus drebu,
Bet vos tik sutikusi Brisių,
Sugundau Jį vienu žvilgsniu.
Moteris, kaip ir visos,
Na, gal šiek tiek labiau,
Bet tai vis tiek ne artistė -
Scenos prisibijau.
Žolės neragavus, nei bizūno saldaus,
Čia aš iš gero gyvenimo
Skundais svaidaus.
Patupdytų gardely prie kiaulių,
Kurios kriuksi ir kriuksi
Pudruotais abrikosų spalvos veidais,
Kur reiktų kalbėt apie „Sex and the City“
Išgaruotų ironija su amžiaus pagardais,
Palikčiau pilka kaip pelytė