Rašyk
Eilės (75658)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10666)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





fulas metalas džaketas fulas metalas džaketas

Laumžirgis (I)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


 

Kažkas sukuždėjo, jog dvesia šunys ir katės, nuo karščio, nuo tvankaus oro virpėjimo. Beveik sutikau su šia pastaba, net naktį slėgė kaitra, tarsi lendanti iš sienų ir smaugianti, o įkvėpimas aštriais garais dilgino plaučius. Plikai skustos galvos šypsojosi, net nusijuokė, kiekviena jų priminė vaškines žmonių kopijas, išprakaitavusias, blizgančias pavydu. Laisvė velniškai patraukli pavydo forma. Nemaniau, jog pasiilgsiu... greičiau tikėjausi niekada nepamatysiąs nei vieno iš jų, vyliausi, kad trys metai gyvenimo, praleisto už aukštų tvorų, viršuje padabintų spygliuotos vielos vėriniais, mėginimo savyje nugalėti pačias žiauriausias vizijas, kad tie trys metai išnyks iš atsiminimų, norėjau palikti šitą gyvenimo dalį įkalintą. Įkalintą toje vidaus kertelėje, nuo kurios aš pametu raktus ir nebeįstengiu ten pažvelgti net akies krašteliu.
– Tradicijas tu žinai: tiems kas išeina, kaliniai rankos nespaudžia, mes spardom užpakalį. Tarsi išvarom tave, tikėdamiesi, jog niekada negrįši.
– Nepersistenkit, šunsnukiai. Kiekvieną jūsų galiu pasiekti ranka. – Pajuokavau.
Spyris būna simbolinis ir palydimas masiniu švilpimu, bet prieš tai kiekvienas apkabina ir linki į ausį arba prašo: gyvenk kaip žmogus... atsiųsk mergyčių nuotraukų... pamiršk šitą skylę... pasakyk mano žmonai... išnyk ir niekada neprisimink kelio atgal... už laisvę geriau tik karšta moteris... ledų, iškart nusipirk didelę porciją šokoladinių ledų...
Nelaikiau jų draugais, bet per trejetą metų dauguma tų gatvės vaikių tapo artimi, nors turėjo nemažai savyje grobuoniško nuožmumo, o kartais tiesiog sprogdavo ir virsdavo gyvuliais, bet tokių akimirkų neišvengiau ir aš pats, nelaisvė palieka įspaudą širdyje, tai tikra kaip rando pėdsakas, kaip meilės šildantys prisiminimai, kaip skausmas kažko netekus.
Prie vartų, užsivilkęs paradinę uniformą ir pirmąkart padoriai susišukavęs, jau laukė dėdė Sargis. Taip vadinome kalėjimo viršininką, tikrai doras žmogus, nepaperkamas, sąžiningas ir mėginantis rasti kalbą su tais, kam įstatymas parūpino gyvenimą už grotų.
– Čia du šimtai litų. Surinkau iš kolegų. Turėtų užtekti iki Zarasų rajono. Dar liks vienam kitam buteliui alaus. Retai kada išleidžiu iš čia žmogų, kurį vienodai gerbė ir kaliniai, ir prižiūrėtojai. Dėka tavo sugebėjimų išvengėm nemažai neramumų... Sėkmės, nebenoriu daugiau tavęs matyt.
– Viso gero.
Jis, kaip ir kaliniai, pavaišino mane spyriu.
Jau po penkių minučių buvau už vartų, galvodamas, jog net karštis laisvėje kepina kitaip nei zonos teritorijoje, už tvoros liko dalis mano gyvenimo, džiaugiausi, jog tai praeitas etapas. Užsimerkiau. Įsivaizdavau sodybą, apleistą, bet savą, įsivaizdavau vasaros kvapą sklindantį iš miškų, ežero drėgmės vėsą besiskverbiančią pro poras... mėginau įsivaizduoti ir brolį, bet temačiau dėmę, besiblaškančią ankštoje patalpoje, ant kurios sienų judėjo, krebždėjo šimtai, tūkstančiai susiliejančių, šiugždančių būtybių. Nesupratau kas tai per padarai ir kur yra mano brolis... ir niekaip neįstengiau suvokti, kodėl matau jį būtent tokioje aplinkoje, tai erzino.
Nuo tada kai jis mirė, nesugebėdavau mintyse atkurti jo veido linijų, kad ir kaip besistengčiau susikaupti ties vaizduotės molbertu, visada tas pats vaizdas: ankšta patalpa, kažkas juda ant sienų... dažnai tokiomis minutėmis širdį užplūsdavo deginantis netekties skausmas, tačiau tą dieną už vartų net skausmas buvo silpnesnis. Tejutau karštį ir prakaitą, lašais tekantį kūnu...

Nepasikeitė niekas išskyrus datas kalendoriaus lapuose, bent jau autobusų tvarkaraščiuose vyravo letargo snaudulys. Nė vienas jų nekeitė maršruto ir nepasuko tų trijų kilometrų per mišką, vedančių link tėvų sodybos, lyg tas kelias vedė į niekur, į keistą mano vaikystės šalį besislepiančią tarp aukštų medžių. Kaip ir senais gerais laikais išlipau kryžkelėje, padėkojau vairuotojui ir pėsčias patraukiau namo, paskendęs susimąstymuose, prisiminimuose, net užmiršęs troškulį ir nuovargio siaubiamą kūną.   
Apgaubė dvejopa nuotaika: norėjosi kuo greičiau grįžti į sodybą ir kristi į patogią lovą, kuri neišleidžia jokio garso, nedejuoja jos spyruoklės apsiverčiant ant kito šono, skirtingai nei zonos gultai, tas jų aimanavimas kartais tiesiog varydavo į neviltį ir valandomis neįstengdavau užmigti. Bet iš kitos pusės: manęs niekas nelaukė, tik tuščias, du metus žmogaus nejautęs namas. Mama mirė jau seniai, taip seniai, kad tuo metu, traukdamas dulkančiu žvyrkeliu, aš buvau pamiršęs net jos kvapą ar šypseną... Tėvas žuvo prieš pat sėdant į kalėjimą, jis nuolat burbėjo, jog negražu slėpti mokesčius ir vieną dieną nusikaltimai sužalos mano sielą, bet jo neklausiau. Ir toliau vogiau mišką, vengdamas deklaruoti apie devyniasdešimt procentų jo vertės. Įkliuvau žinoma. Tada pasąmonėje tarsi nubrėžiau ribą tarp noro turėti kuo daugiau ir tikro savęs, kuriam širdis kuždėjo, kad nieko nereikia ir niekas nėra svarbu, išskyrus savęs suvokimą. Tuo buvau užimtas kalėjime: narsčiau po kaulelį mintis, svajones, kad surasčiau svarbias ir visiškai menkas priežastis varančias mane pirmyn. 
Kas kita Raigardas... Įbrolis. Nors nuo pat vaikystės ir iki šiol jis tikresnis brolis man, nei dauguma tikrų brolių vieni kitiems. Jo mirtis sukrėtė ir pribloškė, tėvai yra tėvai, ir jų netektis man atrodė savaime suprantama. Tik ne Raigardo. Įbrolis paprasčiausiai užgeso, bent taip man aiškino į kalėjimą užsukęs kunigas. Tėvas Stankus nutarė asmeniškai pranešti, jog netekau brolio, nesu labai pavyzdingas krikščionis, be su Stankumi mūsų šeimą nuolat siejo kažkoks ryšys, kurį stengėsi puoselėti motina, tuo įskeldama pagarbą tiek bažnyčiai, tiek ja besirūpinančiais žmonėmis.
– Rado jį Agnė, jūsų artimiausia kaimynė, po to kai Raigardas nepasirodė tris dienas, neatvežė medienos į lentpjūvę. Moteris susirūpino ir nutarė patikrint... gydytojai sako, kad jam paprasčiausiai sustojo širdis, įgimta yda. Taip kartais būna. Danguj jis dabar. Rankose tavo brolis laikė štai šitą daiktą, kalėjimo viršininkas leido jį atiduoti tau.
Tai buvo nedidelis pakabukas, sidabrinis laumžirgis, labiau žaislas nei brangenybė. Ilgai žiūrėjau į tą keistą daiktą, kuris mūsų šeimoje atsirado tą pačią dieną kaip ir Raigardas. Tada meldžiausi pirmą ir paskutinį kartą sėdėdamas anapus grotų. Nebuvau sudėjęs rankų, kaip tą daro nuoširdžiai tikintys, tik mintyse kreipiausi į Visagalį: prašydamas pasirūpinti broliu, kad ir kur jis bebūtų.
Apie aštuntą vakaro pasiekiau Baltąjį ežerą... buvau suprakaitavęs, dulkinas nuo galvos iki kojų, dantyse džeržgė smėlio apnašos, o prie vandens prisiminiau ir troškulį. Nubėgau į pakrantę ir nusikeikiau: visur dygo nendrės, aukštos, siekė net mano galvą, jų kotai buvo aplipę milžiniškomis vabzdžių lervomis, nors anksčiau tokių bjaurių dalykų nebūdavo. Dar atstumiančiai trenkė prarūgusiu dumblu. Lyg ežerą kankintų rūgimo bakterijos. Tačiau nepaisant visų antipatijų pakrantės florai ir faunai, trūks plyš geidžiau panirti į ežero vandenis. Kai paskutinįsyk tą dariau, šokau iš siūbuojančios valties ir į dugne gulinčias kriaukles nusibrozdinau nosį. Randas taip ir neišnyko, o žiemą jis tarsi šviečia rusvai, nuo šalčio...
Suvyniojęs ir paslėpęs rūbus po akmenimis, aš prasibroviau pro nendrių brūzgynus ir... net aiktelėjau. Ežero paviršiuje tiesiog siautė vabzdžių maišalynė, tarsi virš vandens kybotų juodas rūkas, net garsą jie skleidė, panašų į tą, kurį sukelia stipri liūtis: šlamėjimas, pratisas ir nemalonus ausiai. Tik griaustinio nebuvo. Pajutau kaip kraujasiurbiai dygliais atakuoją odą ir nėriau, galvodamas, kad toks jų kiekis lengvai mane suėstų. Jų buvo tiesiog šiurpiai daug, taip daug, kad vargu, ar žuvis dar priviliotum kokiu nors stebuklingu masalu. 
Leidau kūnui ilgai gulėti ant dugno, velniškai geras pojūtis: atšalti, atvėsti po to, kai visą dieną tave kankina karštis, tvankuma... o mintyse nusileidau iki tos padalos gyvenimo skalėje, kai būdamas vos penkerių snūduriavau besisūpuojančio hamako tinkle, mūsų namo palėpėje, prie atviro lango, klausiausi kaip sparnais čirpia žiogai, kaip voro spąstuose įkliuvusi caksi musė, tada išgirdau vaiko verksmą, nežmoniškai išsigandau. Išsigandau, nes mūsų sodyba stovi vidury miško, tėvas girininkas, todėl viskas ką gali girdėti naktimis... tai pelėdų dainos, briedžių meilės aimanos, lapių lojimas, medžių šlamesys ir žinoma, žiemos metu, išbadėjusių vilkų staugimas. Bet verkiantis vaikas, dar giriose, man kaip penkių metų berniukui įvarė tiek baimės, kad klyksmu pažadinau tėvą ir motiną. Jie atbėgo vaiduokliškai plasnodami naktinių marškinių skvernais ir čiupę mane iš hamako įniko raminti, glostyti galvą ir sūpuoti.
– Ma, ten vaikutis verkia. 
– Koks dar vaikutis, sūneli. Naktį? Miške? Tau prisisapnavo. Vaikučiai mieste ir naktimis jie saldžiai miega. Jokie vaikučiai vieni po miškus nebėgioja. O tu neklaužada ir prašaisi per didelio dėmesio sau.
Bet po akimirkos mama suvokė, jog klysta. Ji įsitempė ir man pasirodė, kad net atšalo, kai mūsų visų ausis pasiekė graudus vaiko verksmas. Tamsoje gerai nemačiau tėvų veidų, bet galėjau prisiekti, kad jų akys išsiplėtė nukrypdamos į atviro lango erdvę.
– Albertai? – jos balso tonas besikreipiant į tėtį išdavė nerimą ir baimę.
– Turbūt stovyklautojai, prie ežero, palapinėse...
– Stovyklautojai? Tiek metų čia gyvename, bet pirmą kart girdžiu, jog nuo ežero, per miško tankmę iki mūsų atsklistų vaiko verksmas. Mes net negirdime kaip greitkeliu ūžia automobilių varikliai, nors kelias kilometru arčiau mūsų namo nei ežeras. Nebent kas ilsėtųsi prie Baltojo, bet ar kada matei ten turistų? Nesuprantu, kaip vaiko balsas galėjo įveikti medžius?
– Na gerai. Aš pažiūrėsiu kas ten...
– Tėti, neik. Man baisu.
– Valentai, gal tam vaikučiui reikia pagalbos? Jei verkia, vadinasi kažkas atsitiko, gal pasiklydo, gal įsivarė rakštį, juk žinai kaip skauda, kai įsivarai rakštį?
– Taip, skauda...
– Aš netrukus grįšiu.
– Pasiimk medžioklinį.
– Ten tiktai vaikas... kam tas medžioklinis?
– Ma, ką reiškia „medžioklinis“?
– Nieko, sunyte... tu teisus. Man tik truputi nejauku, keista kažkaip.
– Judu eikite į mūsų lovą, o aš surasiu tą vaiką ir jo tėvus.
Mama nusinešė mane į pirmą aukštą, pasiguldė šalia. Buvome įpratę naktimis nedegti namuose šviesos, kad ši neviliotų naktinių plaštakių ir uodų. Nors langai name būdavo užtraukti marlės tinklu, visgi skrajūnai patekdavo į patalpas per nematomus plyšius.
Tėvas išėjo. Vaiko verksmas vis kartojosi ir kartojosi, bet gulėdamas šalia motinos, jaučiausi jaukiai ir ramiai, todėl po minutės kitos, jau miegojau...

Nuo ežero dugno mane atitraukė sprogstantis griausmas. Tarsi kas po vandeniu būtų susprogdinęs galingą bombą, o šios jėga suvirpino ne tik klausą, bet kilstelėjo mane, privertusi pakraupti ir įtempti raumenis. Atsispyriau kojomis ir išnirau į paviršių.
Baltojo ežero viduryje į viršų kilo vandens bokštas, status, besiskleidžiantis it gėlė... nuo sprogimo jėgos tikštantys lašai pasiekė net tašką, kuriame imituodamas varlės kojų mostus aš stengiausi išsilaikyti ežero paviršiuje. Mintyse keikiau brakonierius, beveik neabejojau, kad kažkas šlykščiu būdu mėgina užsiimti žvejo amatu. Greičiausiai paskutinius du metus jie girioje darė ką norėjo, nes ji buvo likusi be prižiūrėtojo, tik dabar buvau grįžęs, kupinas ryžtingumo, nors abejojantis savo užsispyrimo tikslingumu. 
Tačiau labiausiai stebino vabzdžių kolektyvinis atsitraukimas, tarsi bendras, gyvas, dūzgiantis organizmas, įgavęs rūko pavidalą, tas juodas debesis lyg įtrūko ties viduriu, ten kur buvo sprogimo epicentras, o vaiskumo ratas vis plėtėsi, augo, vabzdžiai per metrą pakilo nuo vandens, o po sekundės, tirštos juodumos jau nėrė į nendrynus. Tiesiog priblokštas to reginio, net užmiršau, jog reikia plakti rankomis ir kojomis. Nors viskas tetruko ne ilgiau nei tris sekundes, bet dar kartą teko įsitikinti, kaip gamtos sutvėrimai vengia kontakto su žmogumi. Dar pajutau tą keistą nerealumo pojūtį, kažkas viduje kuždėjo, jog tai nėra natūralu. Turint galvoje ežero dydį ir vabzdžių kiekį viskas kiek panašėjo į specialų efektą iš kino juostos, o ne į gamtos išdaigą. Arba toks mašalų ir uodų elgesys yra ištreniruotas? Nusijuokiau. Taip, o treneris turbūt vyrukas su dinamito užtaisu ir neperšlampamu kombinezonu?
Laukiau, iš vandens kyšojo tik mano viršugalvis, prieš akis įkyriai ratus suko mašalai, kas minutę gurkštelėdavau vandens ir nupurkšdavau juos, bet netrukus jie grįždavo ir keršydami kandžiojo mano kaktą. Keikiau tas bjaurybes, plėšrias ir neturinčias smegenų.
Vėl panėriau visas, vėl iki tos nakties, kai miškuose išgirdau vaiko verksmą. Gerai negaliu pasakyti kiek laiko miegojau, bet nubudęs pasijutau klaikiai: mamos šalia nebuvo. O duris juosė šviesos kvadratas. Vadinasi atsitiko kažkas ko tamsoje įveikti mano tėvai neįstengė. Jie buvo tamsos mėgėjai, tad naktį elektrą degindavo tik ypatingais atvejais, o tokių atvejų aš nematydavau, nes kietai pūsdavau į akį, ir tik ryte, kai mama naikindavo skrajojančius įsibrovėlius ir pasakodavo man apie jų potraukį šviesai, aš sužinodavau apie tėvų nuotykius. 
Nuleidau kojas ant vėsių, medinių grindų, virpėdamas nuėjau prie durų ir nuspaudžiau rankeną. Iškart už tėvų miegamojo buvo virtuvė, amžinai kvepianti sausainiais ir pyragėliais. Tėtis malėsi prie pirmosios pagalbos vaistinėlės, kažko ieškojo, bet jam nesisekė: iš rankų krito viskas, jis atrodė keisčiau nei įprasta, bent jau man, vaikui... jo baltiniai buvo ištepti krauju, plaukai susivėlę, pilni eglių ir pušų spyglių. Jis garsiai šnopavo, taip šnopuodavo tik tais atvejais, kai kieme tampydavo rastus, juos perrinkdamas ir žymėdamas dažais, raudoni reiškė puvimą, geltoni sausuolius.  Manęs jis net nepastebėjo... Už tėvo, prie virtuvinio stalo sėdėjo mama, prie krūtinės ji glaudė kukčiojantį berniuką. Vaikas buvo plonas, sausas, tik taip galėjau savo mintyse jį apibūdinti, ir dar... jo oda buvo nusėta smulkių įbrėžimų, neįtikėtinai mažų skylučių, tekančių krauju, tarsi jį savo malonumui būtų apkandžiojusi nedidelė žiurkė... ant vaiko kaklo pastebėjau pakabuką, tada maniau, jog tai drugelis, gal todėl, kad žodžio „laumžirgis“ neištardavau, išeidavo „laumkakis“ arba „laumvirkis“.
Mama, rodos, nematė manęs, išbalusi ir drebančia ranka ji glostė šlapius, vandeniu varvančius berniuko plaukus...
Tada mūsų žvilgsniai susitiko: mano ir Raigardo. Būsimas įbrolis staiga pasikeitė, jis nurimo, akių vyzdžiai išsiplėtė, plaštaka vaikas nubraukė ašaras nuo skruosto. Jo susidomėjusios akys lakstė nuo mano kojų pirštų galiukų iki viršugalvio, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Jis dėbtelėjo į tėtį nervingai kratantį pirmos pagalbos rinkinį, į mamą, persigandusią lyg į namų duris būtų pasibeldęs maru apsikrėtęs viduramžių valkata, nusičiaudėjo ir pirštu parodęs į mane ištarė:
– Aš!
Tėvas ir motina lyg susitarę kruptelėjo.
– Valentai, grįžk į lovą.
– Bet, tėti...
– Grįžk į lovą, pasakiau!
– Valentai… grįžk... į... lovą... bet... tėti... grįžk... į... lovą... pasakiau...
– Ar jis nemoka kalbėti? – paklausia, su vaikišku užsispyrimu ir pribėgau prie mamos, ir Raigardo.
– Aš. – vėl pakartojo berniukas. Nusičiaudėjo. Tada suėmė savo pakabuką, prikišo jį man prie veido ir šiurpiai sukuždėjo: – Laumžirgis.
– Laumkikis?
Tėvai pratrūko isterišku juoku.

Į vandens paviršių iškilo žuvys, jų galvos ir uodegos, po velnių, nekenčiau brakonierių už tokius triukus. Nežinojau ką konkrečiai darysiu, kai pasirodys tie šunsnukiai, ypač jei jų bus daugiau nei du, su dviem dar galėjau susitvarkyti, žinojau tą iš kalėjimo praktikos, bet trijų vienas niekaip neįveiksi, kad ir kokius bicepsus turėtum. Nebent vyrai stojantys į kovą nespinduliuotų drąsa. Ir netrukus pasirodė, tiesa tik vienas ir tas pats iškilo į ežero paviršių drauge su sudraskytomis lydekomis ir karšiais... kiek įstengiau matyti, tai kūnas buvo keistai sudarkytas ir sužalotas, tarsi kas išskrodė žarnas, perpjovė pilvą, bet vidurių neištraukė tik truputi timptelėjo juos į išorinę pusę.
Nustėrau. Vėl apgaubė nenatūralumo aliuzija, po sprogimo dažniausiai nutraukiamos galūnės, bet retai kada išskrodžiamos žarnos ir paliekamos tiesiog ilsėtis ant plūduriuojančio kūno. Ir pats kūnas iškilo per greitai... viena yra žuvys, jos sveria keliasdešimt kart mažiau nei žmogus. Nusispjoviau. Negyvėlis buvo be drabužių... Koks brakonierius sprogdina užtaisą nuogut nuogutėlis?
Galvoj kažkas suūžė. Neabejojau, kad jis negyvas, po tokio sprogimo (vis dar galvojau, jog tai paprasčiausi sprogmenys suniokojo žuvį ir brakonierių), ketinau plaukti ir ištraukti nelaimėlį į krantą, kad jį pasiimtų giminės, nors ypatingo ryžto tam nebuvo. Ir dar – nežinojau ar po trejų metų praleistų nelaisvėje vis dar esu geras plaukikas, atsirado baimė ir abejonės. Žmonės kartais paprasčiausiai užmiršta plaukimo techniką, ypač jei nedaro šito gan ilgą laiko tarpą. O atstumas buvo nemažas... be to, temti vandens paviršiumi kūną nėra jau taip lengva.
Bet surizikavau. Iriausi savo nuostabai gan sparčiai ir, žinoma, beveik akimirksniu pajutau, koks esu nerangus, kaip greit pavargstu. Rodos, tie trys metai betikslio slampinėjimo zonos teritorijoje davė apie save žinoti. Nors iš neturėjimo ką veikti aš ten mankštindavausi, bet treniruotes galėjai vadinti mėgėjiškomis, tik tam, kad laikas bėgtų greičiau, taip ten užmušinėjama nuobodi kasdienybė.
Kai pasiekiau beveik ežero vidurį ir iki kūno buvo likę ne daugiau kaip trisdešimt metrų, apsiverčiau ant nugaros – dar nuo vaikystės žinojau, kad tai geriausias būdas ilsėtis plaukiant ilgas distancijas.
Virš manęs temo dangus. Akimirksniu siaubas įsikibo į gerklę ir jutau kaip bučiuoja veidą lediniais, nerimo, blogos nuojautos bučiniais. Kai kas atrodė keisčiau nei keista ir tiesiog šiurpinančiai toli nuo realybės prieigų.
Temo ne todėl, kad nuo dangaus gaubto traukėsi saulė... nors be abejonės ji krypo į vakarus, o dėl sugrįžusių vabzdžių... Vos susilaikiau nepradėjęs klykti, kažkas viduje tarsi perspėjo: nepanikuok, žmogau, nuskęsi ir tavo viduriuose išnerš unguriai. Valdytis, tereikėjo tik sutūrėti isteriją ir paniką, kitaip bet koks neapgalvotas, nepasvertas judesys ar įkvėpimas galėjo tapti lemtingu ir vietoj vieno lavono Baltojo gelmės priglaustų jau du. 
Kiek jų plakėsi virš vandens? Milijonai? Gal net milijardai... Ne gana to, man rodėsi, jog skraidančių vabalų vis daugėja. Ar jie rinkosi iš viso miško? Pakilo nuo žolės stiebų, nuo akmenų, nuo meldų ir gėlių, nuo medžių lapų ir rinkosi užprogramuotam ritualui, kurio iki šiol nebuvo stebėjęs joks žmogus? Jų buvo tiek, kad netrukus sutemo, kaip sutemsta vidury nakties. Aš net ėmiau abejoti ar besuvokiu, kurioje pusėje yra krantas, žinoma, galima plaukti, bet kuria kryptimi ir vis tiek pasieksi sausumą, juk tai ežeras, o ne šimtus jūrmylių besitęsiantis vandenynas. Tik turėjau kur kas didesnę problemą nei artimiausio nepavojingo gylio nustatymas.
Tas gyvas debesis leidosi žemyn. Tiršta, mažyčių būtybių armija tiesiog tvoskė grėsme ir agresija. Jie artėjo, mus skyrė truputis daugiau nei metras. Siaubas į mėšlungį surakino dešinės kojos raumenį, sukandęs dantis įsignybau mėgindamas suturėti skausmą ir atlaisvinti sukaustytą raumenį, laimei padariau tą laiku, nes jau buvau įnikęs grimzti ... link manęs artėjo presas. Karštligiškai svarsčiau kas manęs laukia ir tai ką suvokiau, mane tiesiog pribloškė: aplink baltąjį ežerą dygstantys nendrių brūzgynai buvo daugiau nei pusantro, o vietomis greičiausiai siekė ir du metrus aukščio, vandens paviršių ir vabzdžių debesį skyrė jau mažiau kaip metras, taigi... užsivožė biodangtis, vanduo nurimo, nes vėjas paprasčiausiai negalėjo pasiekti vandens, o esant ramiam ežerui vabzdžiai skraido nusileisdami iki centimetro arba dar žemiau. Sveiku protu nesuvokiau kas paskatino tokį jų elgesį, o ir galvoti apie tai nebuvo laiko. Žinojau vieną: jei bematant nepradėsiu irtis į kranto pusę, uždusiu į burną patekus šimtams vabzdžių. Vien pagalvojus apie tai... supykino. Nutariau kol pajėgsiu irsiuos laisvu stiliumi, kai į burną pateks pirmas vabzdys, pradėsiu plaukti kaip varlė, panerdamas ir su sekančiu iškilimu įkvėpsiu, kai vėl prarysiu kokį mašalą, nersiu ir plauksiu po vandeniu, iškildamas prieš veidą rankomis mėginsiu išstumti kuo daugiau vandens, kad bent kiek sumažinčiau nurytų vabalų skaičių...
Apsiverčiau... kol gulėjau ant nugaros, ausyse buvo vandens ir aš nieko negirdėjau, bet apsivertus nuo ūžesio ir šlamesio tiesiog apkurtau.
Pradėjau stumtis pirmyn. Jutau bejėgiškumą ir nuovargį, baimę, klaikų pasišlykštėjimą tuo, kas manęs laukė. Akimis užčiuopiau šviesos ruožą, tikėjau, kad ties ta vilties linija prasideda nendrės, meldai, kad ten krantas ir išsigelbėjimas. Keikiau savo kvailumą ir tai, kad į galvą nešovė kur kas anksčiau pažvelgti kas dedasi virš jos. Bet baimės kojos ilgos... ilgos, tačiau nepakankamai. Netrukus dar daugiau pykau ant savęs, tiesiog ėmiau neapkęsti bukaprotiškumo apsėdusio mintis: kodėl maniau, kad prarysiu tik vieną vabzdį? Klaidingi skaičiavimai... vedantys į neabejotiną pražūtį.
Kiek jų prarijau?
Net spėti nenorėjau... burnoje suplakė šilti, minkšti sparneliai, kutendami ryklę iki pasibjaurėtino pykinimo, skonio receptoriai užčiuopė glitų, aštrų vėmulio artėjimą. Troškau oro, bet jo beveik nebebuvo. Tada teliko viena išeitis: nuryti. Jei būčiau mėginęs išsižioti po vandeniu ir juos išspjauti, pasiduočiau panikai, vėl kilčiau į paviršių ir vėl nutiktų tas pats per tą patį. Galėjau tik ryti ir rijau.
Pavyko, nepaisant žudančio pasišlykštėjimo. Vėl judėjau pirmyn, kaip varlė. Tačiau ir čia skaičiavimai pasirodė klaidingi, mat į formulę neįtraukiau vis dar plikai skustos galvos, ausų angų, akių...
Mintys šaukėsi Jėzaus.
O į galvą jau smigo vabzdžių ašmenys, jie lindo į mano ausis, sparneliais aplipino akių vokus. Po galais, judėk pirmyn, tik pirmyn ir košmaras baigsis.
Neiškentęs įkvėpiau oro ir vabzdžių, panėriau, vėl teko nuryti gyvus padarus. Nuplaukiau ne daugiau kaip tris metrus ir vėl kilau. Tada rankomis nuo veido stūmiau vandenį, kad tik prieš įkvėpimą nuvyčiau kuo daugiau skoniui nepriimtinų skrajūnų... ir ši taktika pasirodė pati teisingiausia. Dabar valgiau vos vieną kitą uodą ar mašalą, bet tai juk ne visa sauja? O atsimerkus po vandeniu temačiau juodumą ir nieko daugiau.
Kas čia?
Širdis nusirito... dabar jau pasiduodu, neviltis užvaldė: kažkas šaltas, veik ledinis pradėjo čiupinėti kelius, pilvą, krutinę, dar betrūko povandeninės baidyklės!
Ir tada apsidžiaugiau, jei tik tokioje situacijoje galima džiaugtis. Ta šalta baidyklė pasirodė paprasčiausias dumblas.
Užsidengiau rankomis veidą ir atsistojęs nėriau per nendryną, net nejausdamas kaip aštrūs lapai iki kraujo prakerta odą, netrukus nukritau ant kietos žemės ir rankomis įnikau mosikuoti mėgindamas nuvyti vabzdžius.
Rėkiau. Rėkiau taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau klykęs. Nuo to kauksmo akys, rodės, neatlaikys įtampos ir išlėks iš orbitų.
Ir tik po kelių minučių atsitokėjau, kad kumščiuoju tuščią orą, nes užpuolikai liko anapus meldų sienos, kad pro miško medžių šakas vis dar prasibrauna vakarėjančios saulės spinduliai.
Tada atsiklaupiau, pravirkau ir įbrukau pirštą į burną...

Antra dalis >>

 

2009-03-18 14:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-11 17:22
Damastas
Taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-11 12:43
_Dykuma


Labai profesionaliai, įtaigiai ir įtraukiančiai dėstoma su realiu gyvenimu tampriai siejama mistifikuota istorija. Neslėpsiu, su dideliu susidomėjimu ir susižavėjimu ją perskaičiau, ačiū Klim už pasidalinimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-10 21:39
raidžių šalis
-
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-30 10:48
pralaimintis
Nelabai tik supratau, kur čia fantastika, o susikaitė smagiai. Sakyčiau labiau priskirčiau mistikai, bet, aišku, aš labai neišprusęs fantastikos srityje. Gal mistika yra fantastikos subžanras, tai dėl to iškart atsiprašau. Nuo kalėjimo gyvenimo iki pasiplaukiojimo po užkrėstą ežerą. Smagus trip'as. Man asmeniškai pabaiga nelabai aptiko, tikėjausi kažko įdomesnio, bet parašyta itin gerai. Kalba skaldi, pilna gerų epitetų, tikrai turinga kalba, pasisėmiau nemažai gerų frazių. Šiaip paskaitęs tavo darbus apsidžiaugiau, kad plaikai man pozityvų komentarą. Dabar žinau, jgo nemalu šūdo, kai toks žmogus parašo kažką gero po tekstu. Man pirma kūrinio dalis labiau patiko negu ta tranzicija į randominį pasiplaukiojimą. Reikės daugiau tamstos darbų paskaityti. Tikrai verta 5, net jei ir pabaiga šiek tiek nuvylė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-13 00:15
klimbingupthewalls
pritariu Flax. dėl tokių kūrinių verta čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-12 10:55
Flax
Skaičiau prieš 3 metus ir kūrinys išlaikė laiko išbandymą.

Drįsčiau pavadinti rašykų fantastikos klasika.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-09 17:57
Avoir
Gausu griozdiškų sakinių. Kaip ir puikių minčių.
Dešinę spaudžiu, jei mano ranką, tokio grafomano, paimsite į savąją :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-23 22:45
Haldir
Vietomis man labai nepatinka tavo stilius :)
Puikiausias pvz būtų pirmasis sakinys. Pernelyg poetiška, žodžiai sudėlioti... na ne taip. Pats mėgstu paeksperimentuoti, bet dėl tokių dalykų visada gaudavau pylos. Ir pelnytai. Nes praeina kažkiek laiko... ir pradeda pačiam nepatikt :) Na, whatever - tavo stilius yra tavo. Bendrai paėmus - jis geras. Tik su minusais. Pirma dalis imho stipresnė, bet vertinu tamstą jau ne pagal rašykų, o pagal profesionalų prizmę. Bet kaip rašykui, tai ir penkių per mažai.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-28 18:41
man labai patiko...
net negalėjau atsitraukti nuo kūrinio, kol viso neperskaičiau...
nuostabus....
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-20 14:50
Si bilė Sibire
sužavėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-20 08:13
liūdnas pavasaris
Na, tikrai, tokių žmonių kaip Bartas trūksta čia rašykuose. Ar kabinėjasi, ar ne - nesvarbu. Svarbu, kad rodo dėmesį kūriniams ir komentarai nėra nereikšmingi. Ko aš jau rašykuose (subjektyviai) pasigendu. Išvis ir komentarų pasigendu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 15:25
klimbingupthewalls
ech, bet kad visi taip kaip Bartas mokėtų ir netingėtų komentuot rašyke.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 14:23
Bartas Notangas
O dėl šaudymų - atsišaudymų, argumentų - kontrargumetų - mano nuomonė nėra šventas raštas, jinai yra tik viena iš 6 milijardų 300 milijonų galimų nuomonių. Jeigu kitiems skaitytojams patinka ir autoriui atrodo gerai, tai, vadinasi, ir yra gerai. Nesistengčiau kabintis, jeigu rašinys nebūtų labai geras :) Beje, man patiktų, kad mano rašinius kas nors pašukuotų. Atleiskit, jeigu tai užgavo, daugiau nekomentuosiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 14:12
Bartas Notangas
Na, o dabar, detalės, kurios man pasirodė labiausiai pavykusios: spyris į užpakalį (nežinau, ar yra tokia tradicija, bet atrodo autentiškai); dėdė Sargis (gal ir netikroviškas, bet tikrai nestereotipinis antraeilis personažas); prarūgęs dumblas; langai užtraukti marle (autentiška detalė); "dažais, raudoni reiškė puvimą, geltoni sausuolius" (autentiška detalė); visa scena, kaip jisai kapanojasi iš ežero (dusinanti, klaustrofobiška, kaip slogus sapnas. Žmogus prieš nepaaiškinamai priešišką gamtą. Atrodo, kad laikas joje sustoja. Labai pavykęs efektas); laumžirgiais išpieštos sienos (vėl, tarsi slogaus sapno vaizdinys, daro stiprų įspūdį); "Agne, tu pasunkėjai"; scena, kur laumžirgis nužudo Agnę (itin biologiškai šiurpi); caksi musė (gražus žodis); viduriuose išnerš unguriai (gražus bjaurus vaizdinys). Tikrai yra už ką pagirti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 13:39
klimbingupthewalls
aš tik paantrinsiu autoriui, kad Barto pastabos nėra taiklios. aš atidžiai skaičiau ir visi tie dalykai savaime buvo suprantami.  žodis žodin būčiau galėjusi argumentuoti ir išdėstyti tai, ką padarė atsikirsdamas fulas metalas džaketas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 13:22
Exmortis
puiku/ Nenusivyliau - 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 13:12
Koncervų vartotojas
nerekomenduokite tokių ilgų kūrinių; nebent jie labai geri; aš neturiu laiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (4)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 13:03
fulas metalas džaketas
Dėl nenuoseklumų: šautuvą buvęs kalinys gavo kaip palikimą iš tėvo, jau pirmoje dalyje paminėjau „medžioklinį“. Nosį galima lengvai nusibrozdinti į ežero dugną, nes dumble būna įstrigusių įvairiausiu šiukšlių, tarp jų nudaužtų butelių, gali pasitaikyti ir prasiskleidusių geldelių), Agnė ne dirba lentpjūvėje, bet yra jos svainikė, maniau, kad tai akivaizdu, nes pagrindinis herojus klausė jos:“ kam dar aš parduosiu savo medieną?“. Be to, aš bijau aukščio, b paniškai, tačiau teko dirbti pastolių surinkėju... po savaitės pripranti prie savo baimės. Anax Imperator pavadinimą pgr.h. sužinojo iš savo brolio.(tai taip pat paminėta). Dėl sprogimo: kontūzija priklauso nuo sprogimo bangos dydžio ir krypties, be to, susprogdinta juk ne bomba, o laiko ir erdvės sandūra, ir po vandeniu, būnant per šimtą metrų nuo spr. epicentro kontūzijos tikrai nebūtų. Pasakotojas nustebo dėl to, kad apskritai iškilo žmogaus kūnas ir taip greit, o iš konteksto galima suprasti, jog kūną iškėlė lerva, ketindama maitintis( bendro konteksto), kai kurie žmonės nebemoka plaukti ir po žiemos, šiaip pats pamėgink tris metus neplaukiot, o tada brisk į vandenį ir pamėgink nuplaukti į jo vidurį ir ištempt skenduolį, reiktų velniškai daug drąsos ir bukaprotiškumo, kad savo jėgomis nesuabejotum dar stovėdamas ant kranto. Žmonės miško vid. be šaldytuvo: paminėjau šulinį, kai kurie žmonės ten laiko maistą, ypač jei namie yra vandentiekio sistema, o kūrinyje ji yra. Moteris atvežė šaldytuvą-taip-dar  su autobusiuku ir įkėlė ji ne pati, bet turėdama lentpjūvėje daug stambių vyrų greičiausiai sulaukė pagalbos. O šiaip vidutinio dydžio šaldytuvai nėra sunkūs. Tik nepatogūs laikyti. Dėl charakterio nuoseklumo: man greit bus trisdešimt vieneri, tik neseniai supratau, kad nuoseklaus charakterio nebūna. Tris metus galima ir nerašyti mylimam žmogui, vien jau, todėl, kad sėdint kalėjime tarp vyrų, blogiausias lankytojas yra moteris(tikiuosi tai visi supranta). Ilgesys žudo labiau nei nelaisvė.  Vabzdžiui patekus į burną sausumoje tikrai kosime, ypač jei tai nutiko netikėtai, bet todėl, kad gerklės gleivinė sausa ir vabzdys prie jos limpa, tuo tarpu vandenyje į gleivinę nuolat patenka vanduo, tą žino kiekvienas bent kartą mėginęs plaukti laisvu ar varlės stiliumi. Laumžirgių tikslas nėra žudyti, jų tikslas daugintis ir tik tam tikroje teritorijoje, o dėl Happy and tai čia kaip kam, visiems neįtiksi)))o šiaip, jei ne koks Laumžirgis tai Dievas tikrai nUžudys)
Be to, Laumžirgyje dar paminėta, jog aplink sodybą laikas teka ne visai įprastai... čia jei dar kas mėginsi kibti ne visai įsiskaitęs(mano nuomone). Kūrinyje tas įrodyta, bet daugiau tingiu plėstis.

Na lyg ir atsišaudžiau, nors daugiau to nedarysiu, nes manau, kad kvaila taip elgtis
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 11:48
Bartas Notangas
Keli kiti nenuoseklumai: Iš kur pas buvusį kalinį šautuvas?; Žmonės miško viduryje be šaldytuvo - kuo jie maitinasi (į parduotuvę kasdien neprilakstysi); Sunku nusibrozdinti nosį į dumblino ežero dugną; Moteris, bijanti vabzdžių, negalėtų dirbt lentpjūvėje; žmogus, kuris nieko nežino apie vabzdžius, nežinotų Anax Imperator; įkvepiami vabzdžiai patenka į kvėpavimo takus ir sukelia kosulį, ne vien tik sunku juos nuryti; sprogimas būtų kontūzijęs po vandeniu esantį žmogų (jeigu arti, o ežeras, atrodo, mažas); žuvys iškyla į paviršių ne todėl, kad lengvesnės už žmogų, bet todėl, kad lengvesnės už vandenį (dėl oro pūslelės); žmonės gali prarasti plaukimo techniką, bet ne per trejus metus; moteris, netikėtai atvežusi žaldytuvą - sunkiai įtikimas poelgis. Be to, šaldytuvai būna sunkūs ir moterys jų nemėgsta kilnoti. // Balanso dėlei, reikėtų surašyti elementus, kurie pasisekė ir buvo gražūs. Pabandysiu tai padaryti vėliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 11:15
Bartas Notangas
Perskaičiau abi dalis, bet komentuosiu po šita, nes čia daugiau komentarų, liečiančių turinį. Visų pirma - pagiriamasis žodis šitam kūriniui. Nežiūrint visko, prie ko galima kabintis, rašymo standartas yra aukštas, fantazija plati ir autentiška, tekstas įtraukiantis ir keliantis emocijas. Pagirtina. Ką rašysiu toliau, nėra kritika, o tiesiog pasvarstymai, kaip būtų galima geriau. Mano nuomone, tavo fantazija yra puiki, bet realybė truputį šlubuoja. Yra toks senas kinų posakis, kad lengviausia tapyti demonus, nes niekas nežino, kaipo jie atrodo, o sunkiausia - arklius ir šunis, nes visi žino, kokie jie yra. Man lengva patikėti ir įsitraukti i tavo fantastikos dalį, bet scenos, kur vaizduojama realybė (susitikimas lentpjūvėje su Agne, vakarienė prieš siaubo naktį, gal ir palydos iš kalėjimo ir kelias namo) truputį kledaruoja, galėtų būti geriau suvaržytos. Pagrindinio personažo charakteris yra nenuoseklus: geras žmogus kalėjime, nori muštis su brakonieriais(abejotinas poelgis), nori galbeti skęstantį (pilietiškas poelgis), nenori pranešti policijai (asocialus poelgis), nerašo laiškų iš kalėjimo, bet staiga jaučia didelę meilę Agnei, ruošiasi nušauti laumžirgių vaikus, bet po to juos mylėdamas augina. Iš tikro, neaišku, koks jis yra, atrodo chaotiškas personažas, todėl tas paskutinis jo poelgis (priglausti laumžirgiukus) irgi neįgauna aiškios prasmės. Kai realus pasaulis atrodo chaotiškas, tai ir fantazija pasidaro mažiau įspūdinga.// Kitas esminis komentaras - apie organizmo chemiją. Gera literatūra kelia emocijas. Tau gerai pavyko sukurti suspenso, siaubo atmosferą. Kodėl žmonėms tai patinka? Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių žmonėms patinka važinėtis amerikietiškais kalneliais. Organizmas yra apgaunamas, pasirengia kovai ir stresui (važinėti amerikietiškais kalneliais yra visiškai nepavojinga, o atrodo labai pavojinga. Skaityti tavo tekstą nėra pavojinga, bet vistiek kelia šiurpą). Ir po to, išsisikiria cheminės medžiagos teikiančios malonumą, kaip atlyginimas už tai, kad žmogus išgyveno šitą stresinę situaciją. Yra net toks terminas "adrenaline junkies", apie žmones, kurie pasidaro priklausomi nuo šito malonumo. Nesakau, kad turėtum taip rašyti, bet jeigu būtum norėjęs, būtum galėjęs pasinaudoti tuo efektu. Duoti pabaigoje kažko, nuo ko skaitytojas pasijustų saugus, nuo ko atlėgtų įtampa. Pabaiga, tokia kokia ji yra, iš tikro yra šiurpi (tie laumžirgių išperos, tiriausiai, žudys kitus žmones). O kur mano teigiamos emocijos, kur mano malonumo dozė? Norėjau, ir negavau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
1 2
[iš viso: 29]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą