Metafizikos skraistė(Iš ciklo“Degradacijos amžius“)

Primityvus žmogus apgaubtas
Materializmo šydo oportunistiškai
Naudojas gamtos dovanom, ji nyksta
Ne dienom, o valandom

Ar galėjo senovės žmonėspamanyti,
Kad tokia grėsminga būs žmogaus
Ranka, viską griaus ką proteviai statė
mūsų vaikam

Stoikiškumą pamiršę, puolame prie
Lovio įsigilinę į kiaulės rolę nuo
Žmoniškumo seniai atsiriboja

Pranašavo senieji filosofai kur žmonija
Šį nuves kai sąmonė užtems, hedonizmas
Užvaldys, kiekvienas pats save pražudys

Už metafizikos šakų nuo disciplinos
Atsiriboja einam degradacijos keliu
Net nepagalvoja

Voliuntarizmą nustumia į šalį pasiduodam
Pasaulio kvailybėm ir žodzių tustybėm
Darome iš savęs tik žmogaus iškamšą,
Bedvasę surogatinę būtybę