Gyvenimas. Apie saiką, laiką ir vaiką

Kažin, ar yra reliatyvesnė sąvoka, nei „gyvenimas“? Ar yra kas nors, dėl ko būtume šimtu procentų tikri ir vieningi? Pradedant jausmais, baigiant mokslo pasiekimais. Turbūt ne. Labiausiai intriguoja gėrio ir blogio sąvokos, nes nuolat manydama, kad darau bloga, pasirodo, atlikinėjau šventą misiją žmonijai. Ir atvirkščiai: mano geri darbai ir pasiaukojimas atsisuko prieš mane blogiu, skausmingu bumerango smūgiu. Tad ką manyti, kaip elgtis?

Apie vyrą. Aš, jei dar kas abejoja, esu moteriškos giminės individas. Nors jausmų būna visokių, ne tik moteriškų, bet visgi - moteris. Bet kalbėsiu ne apie save, o apie tai, kaip reliatyvu yra pas mus visuomenėje gyventi. Pasisakiau ne dėl to, kad norėjau, o todėl, kad palengvinčiau įvairių interpretatorių dalią, kai po 100 metų skaitys. „Aha, ji turbūt buvo moteris, nes rašo apie jausmus, apie vertybes, saldi net bloga. Nors ne, gal čia vyras rašė, nes keikiasi, burnoja... “

Štai Jums tobulo vyro paveikslas: Taupus, tvarkingas, simpatiškas, šiek tiek vyresnis už merginą, ramus ir ne bastūnas. O kas atsitinka gyvenime, kai šios savybės pernelyg garbinamos? Jis iš taupaus tampa šykštuoliu, neduoda nė lito ledams, nė cento naujam lūpų blizgesiui. Iš tiesų aš ne apie tai. Bet iš taupaus žmogaus labai greitai galima pavirsti Hansu šykštuoliu. Pagalvokit, kiek daug tokių žmonių, kurie taupo, patys nežinodami kam! Prireiks juodai dienai. Kiek daug pamokančių istorijų žinau. Kad ir tokia: pažįstamo motina sovietmečiu krovė kojinėn kapeikas. Jis visaip įtikinėjo: „Mama, per kam aukso, dolerių ar nekilnojamo turto“. O ji: „Ne, ne, jei nuvertės, tai visų kartu. Aš viena į balą nebrisiu“. Finale jis pasistatė namus, turėjo aukso grynuolių seife, o iš dolerių padarė gerą biznį. Tuo tarpu mamai, geriausiu atveju, iš tokios pat sumos išėjo dviratis. Taupyk, bet nepamiršk, kad ateina ta diena, kada reikia imti leisti pinigus. Nes į karstą tikrai neįsidėsi. Tikrai. Pažadu. Išlups.

Tada tvarkingas. Ar gali būti geriau, kai vyras suplauna indus, padeda buityje, išneša neprašomas šiukšles? Geriau negali, bet blogiau – visada. Kai jis tampa pedantu. Brangioji, nedėk savo dulkėto kompiuterio dėklo ant sofos, ką tik užklojau švarų patiesalą. Arba: ką tik nuvaliau dulkes, nekrauk ant stalo savo džiovintų gėlių kolekcijos. O dar blogiau matyti tai procese, t. y. vyrą, užriestais pirštų galiukais plaunantį lėkštes, nes jam šlykštu. Baigiu, nes šita kategorija man asmeniškai bjauriausia – vyras-pedantas. Brrr.

Nenustebkit, jei simpatiškasis taps Kenu, ir kas rytą po pusę valandos kedens plaukus, teps žele, rūbus rinksis ilgiau nei jūs ir nutars, kad vis tiek negražu... Veidukas – tobulas, mergaitė prie tokio pasijaus baidykle. Jo manieros – elegant, apranga – be priekaištų. Ar tai vis dar tas simpatiškas, vyriškas mačo? Kažkur pabėgo, palikęs vietoj savęs lėlės barbės draugą.

Dėl vyresnio viskas aišku – daugeliui merginų patinka vyresni. Taip tarsi pačios gamtos sudėta – mums reikia tėvelio. Vienoms labiau – kitoms mažiau. Plus ou moins, kaip sako prancūzai.

Bet ramus ir ne bastūnas tai jau tikrai dorybė. Kaip minėjau – pasaulis ir gyvenimas yra labai padriki ir nepaaiškinami dalykai. Kas vienam džiaugsmas, kitam – kančia. Sakykim, vyras su moterimi kartu. Jis – namų žmogus. Algą ir užpakalį parneša sąžiningai kas vakarą namo. Visos draugės pavydi: „Na, ir geruoliukas tavo, maniškis su draugais trankosi“. Skamba būtent taip, kaip skamba. Bet pabandykim pažvelgti giliau. Kad jis grįžta – tai dar ne dorybė, jei moters poreikiai visai kiti. Jai, kaip jis turbūt nesusimąsto, reikia bastūniško gyvenimo. O kas tada? Tada jis jai yra akmuo po liaunu kaklu. Nesakykite: „Kodėl tada su tokiu būna? “, tai ne kalendoriaus lapelis, nenuplėši vienu ypu. Jei pasakiusi vyrui į akis: „Važiuojam į kelionę! Va bank, be didelių planavimų ir be didelių santaupų“, nes ji žino, kaip gyventi minimaliomis išlaidomis. O atsakyta jai bus: „O kam? “, „galim ir namuose pabūti“, „neįdomu“ ir t. t. Viskas tuo pasakyta. Kiek temptų gyvybiškai potenciali siela su užpelkėjusiu stovinčiu vandeniu?
Apie merginą. Lietuvių tradicija skelbia – lietuvaitė yra žydraakė, geltonplaukė ir skaisčiaveidė. „Bavarija“ dainuoja: „Lietuvaite nuodėminga, mums visiems tu reikalinga, tra lialia ir t. t. “, o realybė rodo, kad ta mūsų vadovėlinė lietuvaitė tapo peroksidine lėle su kontaktiniais lęšiais. Yra reklama, kuria žaviuosi: „Ji ne blondinė. Tai – perukas. Jos akys visai ne mėlynos. Ji – su lęšiais. Jos figūra – plastikos chirurgo nuopelnas. Ir apskritai – ji visai ne moteris... “ Cha, argi ne puiku, juk visi bruožai yra: akytės, plaukučiai, figūra. Bet atsitinka taip, kad vyras ima jaustis kaip su gumine lėle. Anksčiau ar vėliau. Nuostabu, tiesiog išimtinai puiku, jei tobula mergina (nežinau, kas tai yra „tobula/s“, bet girdžiu dažnai vartojant) yra dar ir labai išmintinga. Jai juk visi keliai atviri. Bet jeigu tu be savo ilgų kojyčių ir tiuninguoto imidžo neturi daugiau nieko? Iš kur tie anekdotai tada kyla? Nekalbu konkrečiai apie plaukų spalvą, kalbu apie mąstyseną ir vertybes. „Dariausi nėštumo testą. –Rimtai? Na, ar sunkūs klausimai buvo? “ Yra daug sričių, kuriose tai galima pritaikyti. Neperšu nei išvadų, nei savo nuomonės, žodžiai plaukia Jus kutendami savo irzliais nagučiais, gal nusijuoksit o gal papyksit. Bet jei pasako: „Kaip noriu į Italiją! Šiemet mes važiuosim į Italiją švęst Naujako, tai prie Juodosios jūros šampano išgersim, pravažiuosim pro garsius miestus: Veneciją, Florenciją, Romą. Pažiūrėsim tą, nu kaip tą, kur toks griuvėsis stovi, kur visi važiuoja. Tai va tą noriu pažiūrėt. “ Juokitės juokitės, aš nieko nekuriu.

Sunku moteriai apie moteris. Pasmerks, išspirs iš universiteto, pagrasins karjerą sužlugdyt jei per daug reikšiuos... Bet turi kažkas supurtyti stiklinį indelį su dirbtiniu sniegeliu. Antraip taps norma tai, ką trumpai nusakiau. Negražu juoktis, bet man juokinga: išdavikiškai lendantis iš po natūralių plaukų šinjonas. Iš po džinsų išlindęs sringas per paskaitą. Sportbačiai ir klasikinis rankinukas. Arba dar geriau: ta moteris, kurią sukūrė Martini. Jei dar pridėtume, kad jos rankinė iš Gucci, batai iš Prada, paltukas iš Roberto Cavalli, džinsai – iš Dolce Gabbana, o protas – iš Bezdonių mikrorajono... Taip negalima, žinau, žiauru. Bet leisk pabūt žudike maniake, nors šiandien, kol negrįžo ta silpna inkščianti būtybė ir neliepė man vėl eiti mazgoti kojinių vyrui ir vaikams virti valgio. Kol kas švaistausi patarimais ir kritika. Kol kas.

Apie saiką. Saikas, ši sąvoka labiau subalansuota vyrams, bet kartais tinka ir moterims. Išimties atvejais. Nelengva atsispirti visoms gėrybėms, ypač jei gauni veltui. Nereikia diplomo, man reikia turtingo pono. Reikia to, to ir ano. Duok kreditinę, rytoj mano metų apsipirkimas. Gerai, visi rūbai keliauja į labdarą, aš einu naujų. Labai pagirtina, kad į labdarą. Tikrai. Tik ar labai jau ta šešiavaikė motina įvertins, kad „škurlius“ iš Prada mados namų... Dėvės kaip ir iš second hando pirktą nutampytą „bliuską“. Štai ir išsiskiria vertybės, susikerta kaip žirklių ašmenys. Kodėl tokiam mažam krašte – tokia neteisybė, kodėl mūsų atlyginimų vidurkis – normalus normaliausias Europos kontekste? Kaip tai gali būti? Dar mokykloje žinojau, kad 90 procentų lietuvių balansuoja ties skurdo riba, kai 10 procentų (ar dar mažiau) išrinktųjų žarsto auksus kaip Saliamonai. Na, paprasta matematika, vienas uždirba milijoną, tūkstantis – po 600. Padalini ir gaunasi tūkstantis litukų galvai. Visai normaliai tie lietuviai gyvena. Žinoma, labai gerbiu gabius, imlius žmones, kurie sugeba išsunkti iš citrinos toną sulčių, bet yra ir tokių, kurių negerbiu. Tiek to, vardan savo būsimų vaikų ramybė šįsyk susilaikysiu.

Apie laiką. Neskubu. Šiandien nereikia niekur eiti. Turiu laiko. Vakar reikėjo. Vakar laiko neturėjau. Tingėjau kaip tik tada, kai reikėjo žengti lemiamą žingsnį. Bet sielos balsas pasakė: „Kovok, susiimk. Eik“ Ačiū Tau. Kam aš tokia reikalinga, minkšta kaip mielinė tešla? Pamaniau, tikrai. Kodėl turėčiau laiką, didžiausią dovaną, kuri suteikta žmogui laisvai disponuoti, eikvoti veltui? Kodėl, galėdama kažkam suteikti tikrai daug laimės, malonumo, dvasios pilnatvės, turiu „žarstyti perlus kiaulėms“? Negerai, šventvagystė, kaip taip drįsti kalbėti? Bet pažiūrėkite patys, kiek laiko rijikų aplinkui, ir suprasite, ką turiu galvoje. Pats didžiausias yra tas, kuris per keliolika centimetrų nuo Jūsų ir į kurį dabar įsmeigtos Jūsų akys skaito padrikus žodžius. Jis vagia laiką, kurį skirtumėte mylimam žmogui, gyvūnėliui ar tiesiog savo gerovei kurti. Arba savo vaikui.

Apie vaiką. Jis – mažas, jam sunku, jis be mūsų mirs. Tai yra vaikas, kuris gimsta iš dviejų žmonių labai aistringos sąjungos, po devynių laukimo mėnesių. Visi suprantame, kaip juo svarbu rūpintis, mylėti, auklėti. Bet kaip tas vaikas, kuris kažkada buvo mumyse?.. Nenužudykime savyje to vaiko, gerai? Tegul jis dar pabūna, leiskite kartelį kitą nebūti surūgusiais pesimistais. Leiskite sau ir man pasidžiaugti, nemurkdykite į vandenį oro įkvėpti iškilusios galvos. Dažnai universiteto foje skaitau skelbimus. Ir vienas visada užkabina akį, net nežinau, ką ten reklamuoja, gal kokią religinę bendruomenę, bet rašo: „Kalbėk su vaiku, lyg tai būtum mažas TU“. Kas galėtų pasakyti gražiau. Stoviu, žiūriu ir galvoju: „Angele sarge, mano globėjau: Dieve, Velnie, ar kas tu bebūtum, padėk išlikti tuo vaiku, neleisk kitiems jo paskandinti manyje“. Sunku su juo išlikti vienybėje. Visuomenė į jį kėsinasi kaip į svetimą (na tą, iš filmo „Svetimas“), kuris kelia grėsmę darbo produktyvumui, santykių stabilumui ir dar daug kam. Turbūt retas kuris sugebėtų atėjęs į darbą apsiverkti ir pasakyti: „Aš šiandien labai nenoriu dirbti. Kaip norėčiau pažaisti. Pabūti kieme, papiešti, pakonstruoti, padūkti;-) “ Ne, taip nepasakytume. Nes tipiškas bosas ir yra nužudytas vaikas suaugusio žmogaus futliare. Laimingas tas, kuris turį žvalų, linksmą ir vaikus mylintį viršininką. Laimingas ir pats toks būdamas. Noriu skleist gėrio idėją šitaip lepindama tuos mažus mūsų draugelius mumyse. Kiek jų nedaug beliko. Vienmečiai skundžiasi, kad nemato prasmės gyvent, o ką kalbėt apie tėvus... Baigdama noriu pasakyti kai ką. Tas, kuris manyje užgesins tą vilties žiburį, tą žybsinčią kalėdinę lemputę ar tą putojantį fejerverką, bus nužudęs vaiką. Už tai turėtų būti teisiama. Ačiū Jums už dėmesį.

Su meile Erato.

2009 m. kovas 18 d.