Beveik tobula 5

5. NENORIU IŠSIKRAUSTYT

Buvau tikrai laiminga. Tą akimirką man daugiau nieko nereikėjo tik būti prisiglaudus prie mamos.
-Bela, -tarė ji, -žinau, kad tau tai nepatiks, bet kitos išeities nėra.
Jos balsas buvo liūdnas.
-Kas atsitiko mama? -paklausiau susirūpinusi.
Nesupratau, kas galėjo tokio nutikti, kad mama taip nusimintų ir dar pasakytų, kad man tai nepatiks.
-Aš susiradau darbą, -tęsė ji, -bet... tas darbas yra kitam mieste. Ukmergėje. Mums teks išsikraustyti širdele.
Išsižiojau, bet nieko negalėjau pasakyti. Kažkas tarsi stipriai stipriai užspaudė man gerklę. Negalėjau pratarti nė žodžio. Viską gerai apgalvojusi truputį nusiraminau. Jau galėjau kalbėti.
-Ne, mama. Tu negali taip su manim pasielgti. -aš kalbėjau isteriškai, bet dar nerėkiau. -negali.
-Atleisk, bet kitos išeities kaip aš jau sakiau-nėra. Nebegalime gyventi išlaikomos tavo senelių. Man reikia dirbti, o darbą radau tik ten. Suprask, Bela. -jos balsas buvo piktas.
Man pradėjo riedėti ašaros. Aš nenorėjau iš čia išvažiuoti. O kaip Selena? Juk ji mano geriausia draugė. Aš negaliu jos palikti. Ir Andželika. Ji su manim visada taip gerai elgdavosi. Ji man buvo tarsi sesuo. Ir Nikolas... kuriam vis dėlto jaučiau šiokią tokę simpatiją. Nors jis ir tikriausiai susidėjo su Alegra. Vienintelis dalykas dėl kurio norėjau palikti Kauną, tai ji. Alegra. Ta kurios nekenčiau aš, ir kuri nekentė manęs. Bet visa kita... Aš taip nenorėjau išsiskirti su draugais. Taip nenorėjau. Man jie buvo brangiausia ką turiu.
-Mama? -dar kartą nedrąsiai pasakiau. Ji atsisuko ir piktai pažiūrėjo į mane. -tai būtina?
Mama linktelėjo.
-Išvažiuojam rytoj. -dar pasakė.
-Rytoj? -aš negalėjau tuo patikėti. Bet patikėjau.
Mama nieko nesakiusi išėjo iš kambario. Kažką dar sumurmėjo, bet aš neišgirdau.
Turėjau atsisveikinti su draugėmis. Paskambinau Selenai ir pasakiau kada ir kur susitinkam. Dar paprašiau, kad atsivestų Andželiką.
Susitikau su jomis sutartoje vietoje. Parke, prie suoliuko. Mūsų parke. Daugiau beveik niekas ten nevaikščiodavo. Tik aš, Selena ir Andželika. Tai vietai mes netgi buvome sugalvoja pavadinimą-Beseandžela. Jis susidėjo ir visų trijų mūsų vardų. Bela. Selena. Andželika. Ir štai, į tą parką aš įžengiau paskutinį kartą. Jos linksmai mane pasitiko, net nenutuokė kokią žinią aš joms turėjau pranešti.
-Sveika, Bela. -pasisveikino Selena, -kaip ir prašiai atėjome kartu su Andželika. Ką norėjai mums pasakyti?
Tylėjau. Jos –nežinia kodėl-buvo be gal geros nuotaikos. Tiesiog tryško džiaugsmu. Taip nesinorėjo jų nuliūdinti, bet nemaniau, kad išvažiuot nieko joms nepasakius yra gerai. Geriau kentėti, verkti, bet paskutinį kartą nuoširdžiai su jomis pasikalbėti. Žinoma, aš buvau per daug dramatiška. Vis gi, kodėl paskutinį? Juk galėsime kalbėtis telefonu, susirašinėti laiškais... Bet tai ne tas pats.
-Selena, Andži, -kreipiausi į abi merginas, -turiu jums kai ką pasakyti. Nenoriu jūsų klausimų „Kas atsitiko Bela? “ ir taip toliau, tad sakysiu viską iš karto. Rytoj su mama mes išsikraustome į Ukmergę. Visam laikui. Todėl, kad mama ten susirado darbą. Aš to nenoriu, bet mamai nesipriešinsiu. Meldžiu, nepykit ant manęs.
Žiūrėjau į jas-jos į mane. Nei viena nieko nesakė.
-Merginos, man reikia eiti, nes...
-Bela! -visa gerkle sušuko Selena ir mane nutraukė. -tu gal juokauji? -ji dirbtinai nusijuokė.
Papurčiau galvą. Dar kelios sekundės ir būčiau puolusi į ašaras. Nusisukau, kad jos to nepamatytų. Buvo taip keista, kad neišriedėjo nei viena ašara. Atsisukau. Andželika kažką šnibždėjo Selenai. Supratau, kad merginos viską suprato.
-Em... Bela, mes suprantame, -tarė Andželika, -mums taip pat labai gaila. Hm...
Ji nežinojo ką daugiau pasakyti. Jos abi stovėjo kaip stulpai.
Vis svarsčiau ką protingo galėčiau pasakyti, bet smegenys buvo tarsi surakinti.
Jokia normali mintis neatėjo į galvą.
-Bela, išeik. Išeik dabar. Nes jeigu neišeisi aš apsižliumbsiu. Ir taip garsiai, kad išgirs visas Kaunas. -tarė Selena.
Jos žodžiai man sukėlė šokį tokį juoką.
Andželika pasižiūrėjo į amne, taip tarsi pritardama Selenai.
Kad draugės prašė manęs išeiti kuo greičiau, tai dar neįrodė, kad joms nepatinku, ar, kad ant manęs pykstą. Tiesiog jos nemėgo atsisveikinimų. Graudžių, su ašaromis ir vis kita.
Selena nusisuko. Atrodė supykusi. Andželika pribėgo prie manęs ir pakštelėjom į skruostą. Tada stipriai ją apkabinau.
-Iki. -susnibždėjau. -paskambinsiu tau.
Ji linktelėjo.
Tada pasukau parkelio vartų link.
-Iki, Selena! -pasakiau taip, kad ji išgirstų, bet atsakymo nesulaukiau. Tada dar kartelį sustojau. Pasižiūrėjau į parką. Mūsų parką. Į pradedančius po žiemos vėl žaliuoti medžius, į pirmąsias gėles, į mėlyną dangų, bet debesėlių. Į iš po debesų išlendančią saulę. Į ateinantį pavasarį.
Iš visų tų grožybių pasisėmiau lašelį energijos, pasitaisiau sau nuotaiką ir nušuliavai namo. Juk manęs laukė naujas gyvenimas, nauji išbandymai, nauji draugai. Jei likimas man tai teikia, turiu tai priimti, ir nesiskųsti.