3. Nelauktas svečias
-Sveika Bela, čia Selena, tai kaip viskas praėjo? Grįžai namo? Tave paleido? Kur tu? -ji iš karto man pabėrė daugybę klausimų.
-Nusiramink Selena, man viskas gerai. Dabar esu namie. -ramiai, kuo ramiausiai atsakiau.
-Tada gerai, aš lekiu. -pasakė ji ir padėjo ragelį.
Pamaniau, kad reikėtų paskaitytį šiandieną nusipirktą knygą. Paėmiau ją į rankas. Viršelis buvo labai gražus: pavaizduota rudaplaukė mergina, o ją per liemenį apkabines išvaizdus vaikinas. Atsiverčiau knygos turinį. Skyrių pavadinimai buvo viliojantys: Meilės vardas, Paskutinės minutės su tavimi, tačiau labiausiai sujaudino šis-Mano širdeis ašaros. Tai buvo man kažkur labai girdėta, skambėjo labai gražiai. Nusprendžiau pradėti skaityti. Nekantraudama atsiverčiau pirmajį puslapį. Skaičiau ir skaičiau ir skaičiau. Dar niekada nebuvau taip įsiliejus į knygą. Pagrindinės herojės vardas buvo Paulina. Man jis visada labai patiko. Šiek tiek paskaičiusi pamačiau, kad jau perskaičiau 158 puslapius. tada supratau, kad paskaičiau ne šiek tiek.
Po kiek laiko nusileidau į apačią. Labai nustebau, nes mamos namuose nebuvo.
-Mama? -pasitikrinau ar namai tikrai visiškai tušti. Niekas neatsiliepė.
Patenkinta nusišypsojau pati sau. Atsidariau šaldytuvą, jis buvo beveik tuščias. Tik sūris, dešra, margarinas. Mano pilvas gurgė nuo alkio. Tada išgirdau skambutį į duris. Nubėgau atidaryti. Atidariusi duris nustebau-prieš mane stovėjo ir šypsojosi mano klasiokas Nikolas.
-Labas...? -nustebusi tariau. tai skambėjo tarsi klausimas.
-Labas. -jis vis dar šypsojosi. -galima užeiti?
Linktelėjau. tada prisiminiau, kad mano kambarys nesutvarkytas. Sumaniau jį nusivesti į mamos kambarį.
Taip ir padariau.
Mano mamos kambarys buvo iš ties nepriekaištingas. Kabėjo garsių dailininkų paveikslai, buvo pristatinėta žvakių, kvepėjo smilkalais.
-Kaip gražu. Ir kaip kvepia. -tarė Nikolas. -čia tavo kambarys?
Akimirką nežinojau ką atsaklyti. Aišku, būtu smagu, kad gražiausias klasės vaikinas susidarytų apie mane nepriekaištingą nuomonę, vien dėl kambario, bet meluoti nelabai norėjau.
-Na, beveik.
Jis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas. Tada nusijuokė:
-Kaip aš galėčiau suprastį žodį beveik?
-Hmm, na sakykim, kad mano. Maždaug.
Jis per daug nesigilino į tai, tad aš paklausiau:
-Kodėl sumastei čia ateiti?
-Nežinau... nežinau. -jis ieškojo žodžių kišenėje. -gal... nes... tiesiog šiaip. Tikiuosi tu nesupykai Izebela?
Man tai visiškai nepatiko.
-Bela. -pataisiau. -ne, aš nė mažumėlę nesupykau.
-Kaip gerai, -nudžiugo jis, -Bela.
Šyptelėjau jam.
-Ar ruošiesi eiti į diskoteką? Ji vyks rytoj vakare. -paklausė Nikolas.
Tiesą sakant mėgau diskotekas, bet šįkart turėjau vieną nemažą bėdą. Neturėjau su kuo į ją eiti.
-Hm, manau ne.
-Ne? -jis mužumėlę nustebo, -kodėl ne?
Argi jam būtina tai žinoti?
-Nes aš... -jau ruošiausi iškloti tiesą, bet šiek tiek susigėdau. -nenoriu. Tiesiog nenoriu.
-Na, ne tai ne, aš tik pamaniau... nesvarbu. Aš tai eisiu su Alegra. -lyg terp kitko pridūrė jis.
man užvirė kraujas. Jis eis su ta pasipūtėla Alegra ir man dar giresi. Ne. To tai jau nebus.
-Žinai, aš turiu neatidėliotinai svarbių reikalų. Tad tu gal jau eik.
Nenorėjau būti namuose su kažkokiu iškrypėliu kuris draugauja su ta šmėkla Alegra.
-Ar tai taip jau svarbu? -paklausė jis.
Linktelėjau ir piktai jį nužvelgiau.
-Gerai, iki. Bet jei apsigalvosi dėl šokių...
Neždinkis, ištariau sau mintyse.
Jis išėjo ir aš likau viena.
Pagaliau. Laisva.