Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Velnias. Trenkėsi. Ok, ar aš sveikas? Kodėl nieko nematau? Apakau? Baik, nebūk pranojiškas. Greičiausiai tiesiog akis yra uždengęs koks nors daiktas. Kodėl aš nieko nejaučiu? Aš iš vis nei girdžiu, nei matau, nei liečiu! Velnias, dabar jau net ir trupučio skausmo neatsisakyčiau, nes šita nesąmonė per daug gąsdinanti. Tai darosi nebejuokinga. Po velnių, KAS MAN? Baik, nusiramink, viskas gerai, tu gyvas, tai svarbiausia. Turbūt kažkokia keista medicininė būsena apie kurią nieko nesi girdėjęs. Daktarai tai aiškins kaip kažką įprasto ir visiems nutinkančio tokiose situacijose. Po penkių minučių grįši į gyvenimą ir po dar penkiolikos jau būsi beveik užmiršęs šią nepatogią akimirką. Turėsi gerą istoriją draugams. Palauk, tiesiog truputį palauk ir viskas bus gerai. Lauk. . . . . . . . Lauk. . . . . Lauk........... Velnias, kada šita nesąmonė pagaliau pasibaigs?! ............ Pasibaik pasibaik pasibaik pasibaik pasibaik pasibaik pasibaik pasibaik, PASIBAIK pagaliau! IŠTRAUKIT MANE IŠ ČIA!! Noriu tik ką nors pajausti, bet ką, kad tik žinočiau, kad viskas gerai. Nusiramink. Giliai kvėpuok. Bet kad aš negaliu kvėpuoti. Neturiu su kuom. Kaip aš galiu neturėti su kuom kvėpuoti? Nieko nesuprantu. O gal aš sapnuoju? Gal viskas vyko tik mano galvoje? Aišku, kad sapnuoju. Visąlaik kai kas nors keisto vyksta, galų gale paaiškėja, kad tai sapnas. Gerai, jei sapnuoju, tada man reikia atsibusti. Dabar. Tiesiog paimk ir atsibusk. A-tsi-busk! Pasistenk pajudinti akių vokus, raumenis, kurių dabar nejauti turįs, nes esi sapne, esi atsiribojęs nuo savo kūno. Bet ar kada nors sapne esi taip aiškiai mąstęs, taip įdėmiai analizavęs situaciją? Ai, čia gi tas daiktas, kurį bandydavau pasiekti vaikystėje - sąmoningas sapnas - kai žinai, kad sapnuoji ir tada sapne gali skraidyti, vaikščioti per sienas ir, apskritai, daryti ką nori. Bet aš neturiu erdvės kurioje galėčiau daryti ką noriu. Aplinkui nėra nieko. Ar taip sapne kada nors būna? Ir iš vis, jei mano sąmonė veikia pilnu pajėgumu ir nėra jokių vaizdinių, tai kuom tai yra sapnas? O gal aš tik įsitikinęs, kad mano mintys logiškos, juk taip sapne visuomet atrodo ir tik pabudęs suvoki, jog tai buvo pievos. Betgi tu iškarto atsibusdavai, vos paklausęs savęs, ar sapnuoji, o dabar negali pabusti net to norėdamas? Nesąmonė.

Ai taip, čia ta nesąmonė apie kurią man pasakojo Monika. Sapno paralyžius! Miego metu kūnas paralyžiuojamas, kad jei bėgame sapne, nedarytume to pačio bemiegodami ir tikrovėje. Kartais smegenys atsibunda, bet dėl kažkokios organizmo klaidos, mes liekame kurį laiką paralyžiuoti. Taip, va kas tai yra, viskas tvarkoje, tai tuoj praeis! Visa avarija buvo tik sapnas ir jis, ačiū Dievui, praėjo, tuoj pasibaigs ir šitas daiktas. Monika pasakojo, kaip jai kilo panaši panika, kai negalėjo nieko pajudinti. Bet ji neminėjo, kad nejautė turinti kūną. Ar tai tikrai tas pats? Dar ji sakė, kad girdėjo kaip kažkas vaikščioja ir todėl jai kilo paranoja, kad ją apiplėšinėja, nors iš tikrųjų ten tik tvarkė kambarį jos tėvas. Bet ji negalėjo atsimerkti ir to pamatyti. Reiškias ji galėjo girdėti. Ar aš galiu girdėti? Turbūt esu savo lovoje ir man tiesiog nėra ką girdėti. Emilija paprastai miega ramiai. Bet juk turi būti kažkas - vėjas, lietus, pravažiuojanti mašina... Įsiklausyk. . . . . . . . . . . . Susikoncentruok į garsą. . . . . . . . . . . . . . . Ar tikrai nieko negali išgirsti? . . . . . Velnias. Kas nors maldauju išleiskit kokį nors garsą ir tada žinosiu, kad viskas bus gerai . . . . . . . maldauju... . . . . . . . . . IŠLEISKIT PAGALIAU! . . . . . . . Velnias. Nieko. Visiškai visiškai nieko. Galbūt skirtingiems žmonėms tas miego paralyžius veikia skirtingai? Nesąmonė, juk miego metu neparalyžiuojamas ausų darbas, nes jei taip būtų, tai neveiktų žadintuvai. Velnias, jei ne miego paralyžius tai kas tada, KAS?! Gerai, labai jau čia nusigalvojai, kad esi sapne ar pan. Bet gi ką tik buvo visa normali diena, visai nepanaši į sapną. Nors taip gi atrodo, kai ir sapnuoji. Bet visas galimybes su sapnu jau atmečiau. Nebent tai kažkokia reta keista būsena, panaši į miego paralyžių, apie kurią man tiesiog nieko neteko girdėti. Juk jei ne lengvas pokalbis su Monika prieš kelis metus ir apie paralyžių nieko nežinočiau. Bet ar tokia medicininė būsena, kai protas visiškai atsiskiria nuo kūno, gali būti įmanoma? Na, jei tai su manimi vyksta, tai, akivaizdu, kad taip. Ne, velnias, taip mąstant galima tada įrodyti bet ką. Juk lygiai taip pat galėčiau klausti savęs pavyzdžiui „ar yra įmanomas toks sapnas? „ ir tada atsakyti „Na jei tai su manimi vyksta, tai, akivaizdu, kad taip“. Prielaida patvirtinama teiginiu, kuris yra išvada iš tos prielaidos ir viskas eina ratu ir taip sudaromas įspūdis, kad teiginys yra geriau pagrįstas, negu yra iš tikro. Bet jei aš iš tikrųjų esu kažkokioje keistoje, avarijos sukeltoje medicininėje būsenoje, tai tada daktarai yra be galo žiaurūs, kad manęs nenužudė. Ką čia kalbi, gal dar nužudys, juk avarija įvyko visai ką tik! Kad tik jie sugebėtų suvokti, kokioje būsenoje aš esu. Tada arba išgydys, arba nužudys, nes juk sunku net įsivaizduoti didesnę kančią, nei šitaip praleisti likusį gyvenimą. O velnias, gi Lietuvoje neįteisinta eutanazija! Tikiuosi Emilija viską supras ir išveš mane į kokią nors šalį, kur tai teisėta. O gal daktarai dar ras kokį būdą kaip su manim susikomunikuoti. Mokslas gi dabar beribis. Juk net žmonės, kurie nei mato nei girdi nuo gimimo, šiais laikais gauna išsilavinimą ir nesunkiai bendrauja net su jokios specialios kalbos nemokančiais asmenimis, liesdami kalbančių lūpas ir gerklę. To išmoksiu ir aš! Bet kad aš gi neturiu net su kuo liesti, nejaučiu absoliučiai nieko! Apie tokį dalyką nesu girdėjęs. Gal man kokia reta trauma - pažeista smegenų dalis, kuri priima visus tuos lytėjimo impulsus? Taip taip, ir dar kaip nekaltas sutapimas prie niekada negirdėtos traumos, tą pačią sekundę praradai ir regą su klausa... Ei gi yra ir daugiau pojūčių. Intuiciją vadina šeštuoju pojūčiu, reiškias iš tikrųjų yra 5. Lytėjimas, rega, klausa, ... KVAPAS! Ar aš galiu ką nors užuosti? Kad net neturiu su kuom uostyti. Dar yra skonis. Ta pati problema. Ar įmanoma, kad mano smegenys yra taip keistai pažeistos, kad praradau visus 5 pojūčius bet likau visiškai sveiko proto? Tikimybė minimali. O gal aš neturiu ko jausti? Gal mano smegenys atsiskyrė nuo kūno išlėkdamos kur nors ant asfalto ir jos yra viskas kas iš manęs liko? Jėzau, kaip nusišnekėjau, net prieš save gėda. Bet net jei smegenys ir būtų vienintelė likusi mano kūno dalis ir dėl kažkokių keistų priežasčių tebebūčiau gyvas, vis tiek turėčiau melagingai jausti savo kūną. Nes daugeliui žmonių, kuriems amputuotos galūnės, ir toliau atrodo, kad gali jas judinti. Jų neegzistuojančios galūnės netgi niežti, ir skauda. O aš viso to nejaučiu. Bet amputuotas galūnes jaučia DAUGELIS, Petras tikrai minėjo šį žodį, kai apie tai pasakojo. Reiškias ne visi, o tai reiškia, kad mano kūno nejautimas nieko neįrodo.

Galbūt jau praėjo daug metų po tos avarijos, kuriuos aš pragulėjau be sąmonės arba komoje? Bet ar tai ką nors paaiškina? O gal aš ir dabar komoje? Gal iš tikro taip ta koma ir atrodo, tik pabudę kažkodėl nieko apie tai nebe atsimena? Ne, juk tada mokslininkai matytų aktyvumą smegenyse. O jis turėtų būti didelis, nes mąstau aiškiau nei bet kada. Turbūt dėl to, kad netrukdo jokie pojūčiai. Nes gi gyvenime visada arba būni mieguistas, arba alkanas, arba netinkamas slėgis, arba dar kas, ir visa tai trukdo smegenų darbui. Taip pat blaško tai ką matome ir girdime. O dabar nėra nieko. Nejaučiu net nuovargio. Gi šiaip po tiek daug mąstymo man tikrai pradėtų skaudėti galvą ar ką nors. O gal iš tikrųjų kas nors blogo mano organizmui darosi nuo šito smegenų krūvio, bet aš to nežinau, nes nieko nejaučiu. Jei taip, tai, ko gero, reikia galvoti kuo daugiau, kad priartinčiau mirtį. Nors gal neskubėk tuo užsiimti, galbūt dar ne viskas prarasta. Vargu ar įmanoma išgydyti taip smarkiai pažeistas smegenis, bet galbūt aš pavyzdžiui nesu visiškai apakęs ir su manimi bus galima susikomunikuoti siunčiant man labai ryškius šviesos signalus į akis. Ei, bet kad aš neturiu kur juos matyti! Aš... Aš nematau net juodos spalvos! Aš nematau nieko! Kas čia, po velnių, dedasi? O gal akli žmonės ir neturi matyti juodos spalvos? Ir iš vis, kodėl būtent juoda? Kažkodėl, kai įsivaizduodavau nieką, visą laiką matydavau juodą spalvą. Turbūt todėl, kad ją matome užsimerkę ir ja nudažyta tuštuma kosmose. Iki šiol net neįsivaizdavau, kad galima nematyti nieko. Ko gero todėl, kad gyvenime visada kažką matome, niekada nepatiriame nieko panašaus. Nors ne, nematome to, kas vyksta už mūsų nugaros, arba kitame kambaryje. Arba Aliaskoje. Nematome ten juodos spalvos. Nematome ten nieko. Ar tą patiria visi akli žmonės? Turbūt tai priklauso nuo to, kodėl jie akli – jei todėl, kad išluptos akys ar pan., tai vistiek nervai siųs signalus smegenims, bet jei pažeista ta smegenų dalis, kuri tuos signalus priima ir supranta... Bet kad ta dalis yra galvos gale, o aš avarijos metu atrodo, turėjau susižaloti visur, tik ne ten. Nors avarijose veiksnių būna labai daug, prognozuoti sunku. Ypač iš mano pozicijos. Galbūt smūgis buvo toks stiprus, kad mano automobilis apsivertė, negaliu to žinoti. Jei taip, tai galėjau net ir žūti. O gal... O gal ir žuvau? Gal esu negyvas? Bet tada kur aš? Mąstau, vadinasi, egzistuoju. Šaunu, telieka smulkmena - išsiaiškinti kur ir kokia forma. Pomirtinis gyvenimas? Ne, nesąmonė. Nedaryk tokių keistų fantastinių išvadų, vien dėl to, kad nesupranti kaip yra įmanoma tavo medicininė būsena. Gi neturi daktaro išsilavinimo, menkai nusimanai biologijoje ir tikrai nežinai visų keistų nesąmonių, kurios gali ištikti žmogų. Bet tai tereiškia, kad vis dar negaliu atmesti GALIMYBĖS, kad esu gyvas. Kaip ir galimybės, kad gyvenu pomirtinį gyvenimą. O gal nėra tai jau tokia fantastinė idėja? Juk yra populiarus požiūris, kad žmogus turi sielą. Ir tai ne vien aklas tikėjimas, jie gi turėjo ir kažkokių argumentų. Tereikia prisiminti kokių. Dekartas atrodo sakė, kad turime savo sąmonės, neturinčios jokio materialaus pavidalo, jokio svorio ir dydžio, idėją. Ir turime savo kūno, turinčio visas materijos savybės idėją. Ir iš to jis padarė išvadą, kad kūnas ir sąmonė yra pernelyg skirtingi, todėl yra du atskiri dalykai. Man tai neatrodo logiška, man atrodo, kad nereikėtų pasikliauti tokia intuicija. Bet pagal tą pačią nuostabiąją mano logiką, dabartinė mano padėtis yra neįmanoma, taigi nereikėtų ja taip smarkiai pasitikėti. Kažkam tai atrodo logiška ir man teks to kažkieno logika pasitikėti. Negaliu ir toliau likti siaurapročiu racionalistu, kai realybė įrodinėja priešingai. Juolab, kad tas Dekarto pamąstymas tikrai nėra vienintelis argumentas, kitų tiesiog nepamenu. Gerai, sakykime, kad sąmonė egzistuoja atskirai nuo kūno. Kas iš to? Visi manė, kad jei sąmonė yra atskiras nuo kūno darinys, tai su ja papuolam į kokį nors rojų arba pragarą. Arba į ką nors reinkarnuojamės. O kodėl niekas nepagalvojo, kad mūsų sąmonės tiesiog lieka beprasmiškai egzistuoti, be jokių pojūčių, be jokio ryšio su pasauliu? Kad po mirties mūsų siela niekur nekeliauja, o tiesiog toliau atskirai nuo kūno gyvena tamsoje. O siaube, tai reikštų, kad liksiu šioje kankynėje amžinai! Bet tai man dar gerai – aš turiu daug atsiminimų, žinių ir, ko gero svarbiausia, gerą vaizduotę, kuri tikriausiai ir gelbės mane nuo visiško nuobodulio ateinančius tūkstantmečius. Bet praėjus tam tikram laiko kiekiui, turbūt nebesugebėsiu atsiminti gyvenimo, net nebežinosiu, ar gyvenau iš tikrųjų, ar visa tai tik išsigalvojau savo paties pramogai. Bet mirusiems mažiems vaikams ir kūdikiams tada dar blogiau: jų protai ir asmenybės net nespėjo susiformuoti, kai staiga pateko į šitą pragarą. Įkišk mažą vaiką į tamsų kambarį ir jis jau po kelių minučių baisiausiai bijos. Net baisu pagalvoti, kas su tokiais darosi, kai po mirties jie įkišami į mano padėtį. O kaip tuomet laikosi gyvūnai? Ypač tie, kurie iš vis neturi sąmonės? Kaip sliekai, skruzdės, bakterijos... Jų neliečia kūno ir sąmonės ryšio problema, tad jie turbūt ir nepatenka į šią prakeiktą būseną. Bet nuo kurio gyvūno tada patenka? Ir kaip tokia atskirta nuo kūno sąmonė galėjo išsivystyti evoliucijos eigoje? O, ačiū Dievui, nors viena loginė problema šioje kraupioje teorijoje. Nors galbūt sąmonė galėjo atsirasti kaip ir visos kitos kūno dalys – dėl kokios nors keistos mutacijos. Tik ji tikriausiai išsivystė kažkokioje mums nepažįstamoje materijos formoje, kitoje dimensijoje ar panašiai, ir todėl mes jos niekada nepamatėme. Velnias, logiška. Jei sąmonė nėra sudaryta iš mirtingų organinių medžiagų, ji nemiršta kartu su kūnu, o gyvena sau toliau. Ir turbūt amžinai. O varge tu mano, kaip žiauru, jei tai iš tikro tiesa. Ir kas graudžiausia, dabar tai supratęs niekam apie šį atradimą nebegalėsiu papasakoti. Bet ar galėjo mokslas pražiopsoti tokį fundamentalų pasaulio elementą? Turbūt taip, juk net nežinome kam skirta didžioji dalis DNR molekulės ir apskritai neįsivaizduojame, kas slypi didžiąją dalį visatos masės sudarančioje ir visur aplink mus slypinčioje, tamsiojoje materijoje. Galbūt toje paslaptingoje medžiagoje ir esti mūsų sąmonė. Aišku, čia jau tik spėliojimai. Bet iš esmės ši mano teorija kol kas yra logiškiausias variantas.

Ir kodėl niekas apie visa tai nepagalvojo anksčiau? Juk tai pats tiesmukiausias sąmonės ir kūno ryšio problemos sprendimas. Religijos sukūrė gražias pasakas, apie tai kaip turėtų atrodyti pomirtinis pasaulis, darydami daugybę prielaidų, bet kodėl niekas niekada nepagalvojo apie kažką tokio paprasto ir primityvaus? Matyt todėl, kad pomirtinio pasaulio idėja žmonėse atsirado iš mirties baimės, su tikslu kelti komfortą. Bet juk pasaulis nėra sukurtas pagal mūsų norus. Niekas net nepagalvojo, kad po mirties gali būti dar blogiau. Ir ne tik pridariusiems daug nuodėmių, o visiems. Be išimties. O gal ne? Gal tik man? Gal tai pragaras? Nors lyg ir neiškrėčiau nieko, kuo jo nusipelnyčiau. O gal skaistykla? Taip, šitaip būtų daugiau prasmės. Dabar gi neišvengiamai apmąstysiu visą savo gyvenimą, suprasiu visas savo nuodėmes ir klaidas. Jei prieisiu teisingų išvadų, tada pateksiu į rojų. Visą gyvenimą buvau ateistas, o dabar staiga pradėjau tikėti. Bet juk tai ko gero logiškiausias paaiškinimas. Neskaitant to, kurį sukūriau naudodamasis kūno ir sielos problema. Ką gi, vėl pasirinkimas tarp ateizmo ir teizmo. Pomirtinis gyvenimas į didįjį klausimą neatsako. Kodėl turėtų? Jei patikėsiu ateistiniu variantu, o teisingas bus teistinis, tuomet turbūt čia turėsiu pasilikti amžinai. Arba keliausiu į pragarą. Nors sunkiai įsivaizduoju didesnį pragarą už šitai. Jei teisingas ateistinis variantas, bet patikėsiu teistiniu, tai bent jau man suteiks viltį. Vėl išsigalvojamas Dievas, vien dėl to, kad žmogui jo reikia. Ne, tokias mintis būtina vyti šalin. Privalau pabandyti patikėti į Dievą, nes tai vienintelis įmanomas būdas man kažką nuveikti, kad iš čia išsikrapštyčiau. Bet ar tai iš tikro gali būti išeitis? Apsimetinėti prieš save, kad tiki, jei kartais netyčia Dievas iš tikro egzistuotų? Juk tai absurdas! Jei Dievas ir egzistuoja, tai turbūt iš čia ištrauks tik už nuoširdų tikėjimą. Bet ar gali tokia būti skaistykla? Renkiesi tarp kelių logiškų variantų ir jei pasirenki neteisingai, tai kenti visą amžinybę? Ne, aš gi net negaliu rinktis! Nes negaliu iki galo įtikėti į Dievą kol yra bent vienas kitas logiškas variantas. Ar aš kaltas dėl to, kad netikiu? Kam tada iš viso mums duota logika, jei negalime ja naudotis? Ką Dievas nori mumyse išbandyti? Jei bent būtų davęs aiškią, nesubjektyvią moralę ir nenuginčijamą savo egzistencijos įrodymą, tada gal dar suprasčiau. Ir vis tiek tai negalėtų būti tas krikščioniškasis visažinis visagalis Dievas, nes tada kiltų klausimas, kodėl jis mane sukūrė tokį netikintį, žinodamas kaip viskas bus? Ir po to dar mane už tai baudžia. Juk jei programuotojas sukuria programą ir ji blogai veikia, tai ne programa kalta, o programuotojas. Be to, jei Dievas yra visažinis, tai, skirtingai nei programuotojas, jis jau bekurdamas mane žinojo, kad blogai veiksiu ir kad mane už tai vėliau kankins. Nesąmonė. Jei jis iš tikro egzistuoja ir žaidžia tokius žaidimus, tai yra be galo neteisingas. Palauk... O kodėl Dievas privalo būti teisingas? Gal jis sadistas? Gal jis mus sukūrė savo pramogai ir dabar juokiasi iš mūsų, rodo savo draugams... Gal yra ištisas dievų pasaulis, panašus į mūsų, ir ten jie sau kuria dirbtines visatas, kai neturi, ką veikti. Sakykim kompiuteriu. Jei mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje, tada įmanoma viskas. Galbūt čia jų eksperimentas su manimi? Nori pažiūrėti, kas su manimi darysis. EI, JEI KAS NORS SKAITOTE MANO MINTIS, TAI... TAI... Turbūt juokingai jiems skambėtų, jei grasinčiau, ar pasiųsčiau po velnių. Ar jei dabar ramiai sugalvočiau kokį blefą, kaip „daugiau nebe pagalvosiu nei sakinio, kad jums nebebūtų įdomu manęs čia laikyti“ ir tada tą patį pagalvočiau „garsiai“ ir „piktai“. Jei jie skaito mintis, tai suvokia, koks žiaurus tai yra eksperimentas. O gal tai ne eksperimentas, gal įvyko kokia nors programavimo klaida? Gal tokios klaidos įvyksta nuolatos, tiesiog po to mums būna ištrinama atmintis? O gal atitrūko kažkokia jungtis, jungianti mane su virtualia realybe? Čia tuo atveju, jei pats nesu programos dalis. Nors tikriausiai būtų didelis sutapimas, kad tai įvyko būtent avarijos metu, nes vargu ar pasaulis, kuriame yra mus simuliuojantis kompiuteris, yra taip glaudžiai susijęs su mūsų pasauliu. Bet iš tikro, gyvendamas virtualioje visatoje nieko negaliu žinoti apie tą tikrąją visatą, tad neverta apie tai ir spėlioti. Kaip bebūtų, tai yra dar vienas viską paaiškinantis variantas. Kas iš to? Atsibodo. Noriu namo. Ar bet kur kitur. Tik ne čia. Kad ir numirt. Ar bent jau užmigt. Bet kur, bet ką, bet kaip, tik ne čia. Gyvent, ar mirt – nebesvarbu. TIK NE ČIA! Kad tik tai kada nors pasibaigtų. Maldauju. Pasibaik. Maldauju. Labai labai. Pasibaik. Pasibaik, pasibaik, maldauju pasibaik, maldauju pasibaik, maldauju pasibaik... PASIBAIK PAGALIAU! IŠLEISKIT MANE IŠ ČIA!! Maldauju maldauju maldauju maldauju maldauju maldauju maldauju. ... Galbūt reinkarnavaisi į kokį medį, bet kadangi medis neturi jokių nervų ir jausmų, tai ir tu nieko nejauti. O Jezau tu Marija, koks skirtumas, kodėl tu čia esi? KOKS SUŠIKTAS SKIRTUMAS?! Be to, kuom aš esu medis, jei net to nežinau, jei nieko mediško nejaučiu? Galbūt mano dvasia yra medyje, bet nuo to aš netampu medžiu. UŽSIČIAUPK!! Baik apie tai galvoti, tai tave išvarys iš proto! Gal aš... UŽSIČIAUPK!!! Užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk užsičiaupk UŽ-SI-ČIAUPK!

Tu daugiau niekada nesikalbėsi su kitu žmogumi, niekada nevalgysi pusryčių, niekada nesimylėsi, niekada neaplankysi naujo miesto, niekada nežiūrėsi į žvaigždes, niekada nepamatysi Emilijos veido, niekada negersi bananų sulčių, niekada nesapnuosi, nesislėpsi nuo lietaus, nevėluosi į darbą, nesimėtysi sniegu, nekrisi į lovą išsekęs po futbolo treniruotės, negausi laiško, nesigrožėsi saulėtekiu, nesusipažinsi su nauju žmogumi, nesimasturbuosi galvodamas apie Ameliją iš Monmartro, neįmuši įvarčio, nepasisveikinsi su nepažįstamu žmogumi ir nestebėsi jo reakcijos, nesimaudysi jūroje, nedainuosi karaoke, nežiūrėsi muilo operos pasislėpęs virtuvėje, nevalgysi ledų, nežaisi su tėčiu biliardo, nebijosi mirties, neflirtuosi, neverksi, nesijuoksi, neapsikabinsi, neskaitysi, negirdėsi, neužuosi, nematysi ir niekada niekada iš šito košmaro nepabusi. NIE-KA-DA. Susitaikyk su tuo. Kai pagalvoji, keista, kad iš vis toks dalykas kaip gyvenimas egzistuoja. Kad visa mūsų egzistencija nėra tik ilgas ir nuobodus monologas. ... O ką veikti dabar?

... ... ...
2009-03-13 17:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą