Kaktusas

Ant palangės ramiai žydėjo snaudžiantis kaktusas. Apsisiautęs adatiniais spygliais ir pūkuotais žiedais. Jis buvo žalias, kaip tavo akys kai giliai susimąstai. Jis labai mėgo saulę ir raudoną spalvą, nuo kurios kaktusui norėdavosi dainuoti. Kartu su silpnu tenoru, traškančiai sklindančio iš seno radijo. Dainuojant, kaktusas augindavosi naujus spyglius ir garindavo taip nemėgstamą vandenį. Nieko kito kaktusas veikti nemėgo, na nebent šiek tiek paplepėti su kamanėmis. Jų nenuilstantis plokščias zyzimas jam priminė snaudulyje murmantį Dievą ir jo „Klases“ žaidžiančius angelus. 
Ant palangės ramiai snaudžiantis kaktusas baisiai bijojo griaustinio. Kiekvieną kartą jį išgirdęs, išgąstingai slėpdavosi po kibiru ir pro išrūdijusias skyles stebėdavo savo priešą, grasindamas spygliais pradurti griaustinio dundantį maišą ir išleisti visas tojo sugautas sielas.
Kamanėms toks kaktuso elgesys keldavo juoką, bet juk dažniausiai jos skraidydavo taip aukštai...