Sumišę mintys, sėjančios abejones
kiekviename žingsnyje,
staiga įsisiautėję
sukelia audrą begalinėj visatoj...
Paskleidę abejones visuose kampuose,
Jie tyliai atveria duris
į kurias aš beldžiau taip ilgai,
kumštyje gniauždamas smirdančias snaiges,
laukdamas kol jas atidarys
aš nustojau tikėti savim,
pasinėręs giliai
į juodų ženklų pasaulį...
Aš jau spėjau pamiršti,
kaip ėjau tuo keliu.
Belaukdamas už durų aklinai užtrenktų,
aš prisiminiau senai pamirštus jausmus...
Mane, garsiai lojantį,
pasiutusį šunį
Jie nebyliai pakviečia
į vidų,
pasodinę garbingo svečio vietoje
tylomis laužo ir dalinasi,
mano pavargusių minčių likučius,
pabarstydami juos dvokiančiu sniegu...
Mano suvargęs mechanizmas,
sunaikintas balto nieko
tyliai grūmoja,
vis primindamas savo esybę,
palaidotą, po smirdančiu sniegu...