Žvaigždė

Naktis. Brendu per žolę. Mano kojos šlampa nuo šaltų rasos lašelių. Štai priėjau seną, išsišakojusi ąžuolą. Čia ateinu visą laiką kai norisi ramumos. Prisėdau. Staiga mano liūdnos akys nukrypo į dangų. Ir štai pamačiau žvaigždę, vienišą žvaigždę kuri kabėjo danguje . Tai buvo mano artimo žvaigždė, mano mylimo žmogaus kurio nebėra.. Bet aš žinau, kad jo siela ten ir ji laukia manęs..  Žiūrėjau į savo mylimąją žvaigždę ir mano skruostais riedėjo skaudžios ašaros. Mano širdis plakė vis smarkiau ir smarkiau, rankos, kojos pradėjo ledėti. Bet staiga nežinia iš kur pajutau šilumą ir ramybę. Užsimerkiau. Tada supratau, kad kančios baigėsi.
Danguje, šalia mano mylimojo žvaigždės įsižiebė dar viena.. Mano žvaigždė. Dabar mes kartu spindėsime tamsiame danguje kiekvieną naktį, kiekvienus metus ir per amžius būsime kartu.
Tai buvo paskutinis kartas kai sėdėjau prie senojo ąžuolo ir verkiau dėl savo mylimojo žvaigždės..