Ironija

Ant suoliuko sėdėjo eilėraščio liūdnos eilutės,
Keikė kvailį poetą, kuris jas ne taip sudėliojo.
Jos norėtų strofoj šalimais išraudotosios būti,
Bet poetas pavasariais nieko išvis  negalvoja.

Net mėnulis sutriko pamatęs, kad visiškai nuogos
Dvi panokusios frazės  jaunystėje išprievartautos.
O galiausiai eilutės -  tik liūdnos pavakario bobos,
Kurios verkia tik tam, kad kitų mobiliuosius pakrautų.