Shopping'o ypatumai

Jo istorija buvo labai paprasta: nebendravęs su ja septynis mėnesius, jis vėl sugrįžo į jos kitų vaikinų prišildytą glėbį. Viskas atrodytų dar pakenčiamai romantiškai, jei čia nebūtų įsipainiojusi viena mergina - aš. O taip, šioje istorijoje galima sakyti aš buvau ta, kuri gadina visus atodūsius, nubrauktas ašaras ir specifines veido minas. Bet po velnių, šitiek iškentusi dėl to šunsnukio, turiu teisę skųstis ir burbėti ant tos „saldžiosios“ porelės. Taigi šioje real life story jis užėmė pirkėjo vaidmenį. Rinkosi mus, merginas, kaip prekes parduotuvėje, apžiūrinėjo mūsų kokybę bei pagaminimo datą. Tiesa, jis jau buvo nusipirkęs vieną prieš tai, tačiau nusprendė kuriam laikui ją padėti į šoną ir išbandyti keletą naujų egzempliorių. Na, nepykit ant jo, juk kiekvienas turi teisę išbandyti kas jam tinka gerausiai. Taigi pabandęs keletą naujų MŪSŲ, jis vistiek sugrįžo prie senosios JOS. Lyg mes būtume pasirodę ne visai tinkamos, lyg jis nebūtų radęs nieko geresnio. MES, prekės, buvome pakankamai įsižeidusios . Juk mes irgi turėjom teisę būti tinkamai panaudotos. Pagal paskirtį. Mes buvom sukurtos MEILEI, buvom sukurtos mylėti. Ypač aš. Niekas į prekes nežiūri su meile. Jos tik trumpalaikis džiaugsmas. Tai JI buvo verta jo meilės ir pagarbos, JI tapo tuo išskirtiniu asmeniu, kuris sugebėjo išlikti pas jį sitiek laiko ir būti neišmesta. Tai ji nesugedo ir prarūgo, nepasidarė nemalonaus kvapo, nors, galbūt, jos galiojmo data jau buvo pasibaigus. Tai mes čia buvom nevykusios vienadienės barbės, vienadieniai varškės sūreliai, netempiantys ilgiau nei kelias savaites. Ar aš kada pagalvojau, kad tapsiu štai tokiu maisto produktu? ne. O dėl kitų nežinau. Niekas manęs neperspėjo. Tai buvo apgaulingi spąstai, kloti rožės žiedlapiais ir papuošti ledu. Aš nemokėjau žaisti, nemokėjau čiuožti, todėl pargriuvau ir susilaužiau sprandą. Brokuota prekė.