Tavo lūpos tokios saldžios,
po gelžbetonine naktim,
Kaip alyvos žydi akys,
po saulėtu jūros debesim.
Mylėkimės, kaip elniai, taip švelniai švelniai...
Liūdesio tvirtom supynėm lėkim,
kur sninga pelenų virtinėm,
Kur dega kūnai,
patriotiška širdis kilni.
Ten, kur kaukia gūdžios miglos,
po šermukšnio nusvirusios šakos pažastim.
Nuskriekim per sapnus į saulę,
sudekim ir virskim pelenais,
Iš kurių dailų sparną
raudongūžis Feniksas išskleis.
Plaukuose žais vėjo rankos,
saulė barstys spindulius ant veido,
Skris kamanės per viržių lauką,
bėgs boružės per mūsų kojas.
Šypsenos žais mūs veiduos,
stiklo žirgai per vėją skuos,
O širdy sparnus išskleis
ir į laisvę pasileis.