Extasy

Kasdien vartoju extasy. Tėvai nežino. Žinau, kad negerai, bet kitaip negaliu. Kiti vartoja prosac ar relanium. Žinau ir jų skonį, bet extasy geriau. Tik ne tabletėm, o didesnėm dozėm. Tokių dar rinkoje nėra.

Aš jį padalinu dalimis, t. y. dienos normą suvartoju dienos eigoje per kelis kartus pagal poreikį. Bet būna kartais, kaip tyčia, tokių dienų, kad susiverčiu ateinančios savaitės davinį ir tą vakarą patiriu neregėtas aukštumas, sąmonės nušvitimus, taip sakant viską, kas telpa žodyje kaifas. Susirandu savyje jėgų nebijoti, nesislėpti, nesidrovėti ir pagaliau leisti sau, tai, kuri tūno viduje metų metais, apsižvalgyti po platųjį pasaulį. O ji, gi žinot, saulės šviesos nemačiusi, totalitarinio auklėjimo nepaveikta, naivi ir pirmapradiškai aistringa, man pastoviai pridaro eibių. Ir atsakyk paskui už jos išdaigas. O kartais, būna, vietoje susigrumiam. Prieis koks vyriškas veikėjas, ar bent antraplanis aktorius, aš maloniai nusišypsau ir nusuku akis. Jei nepajuntu, kad reikėjo pakalbėti. O ji, pasiutus merga, ima ir nusikvatoja. Tas, kurio jau buvau beveik atsikračiusi, atsisuka ir priima tai kaip prielankumo ženklą. Tada atsikratyti jau būna žymiai sunkiau. Bet ne visada baigiasi taip gerai. Būna, sėdžiu, gurkšnoju ramiai, o jai nuobodu. Tada furijos akimis išsirenka kelis objektus, ir ima juos atakuoti žvilgsniu, kol vienas atsisuka ir maloniai nustemba. Kada prieina, sugundytas jos akių svajingo ir aistringo žvilgsnio, ji pabėga, pasakiusi: “Dabar sukis, kaip išmanai”. O ką tada daryti? Aš juk paprasta kaip daugybos lentelė pakelta kvadratu, tad kaip atšaukti sireniškų balsų prišauktus jūreivius?

Įdomiausia tai, kad kada reikia, tos sirenos neiššauksi. Yra vyras, kurio žvilgsnyje slypi mano užsikodavimo kodas. Aš jo, be jos pagalbos, niekaip neprisiviliosiu. Nes pritrūks drąsos. Ir gaivališkos manipuliacijos. Mokėjimo sužaisti koziriais ir leisti jam laimėti, nors laimėtoja dar nepradėjus žaisti yra aiški… Taip yra. Nes kol ji plaukiojo bekraščiam įsčių vandenyne, kurdama savo pavidalus ir potencialius charakterius, puoselėdama žavesį ir įgūdžius, aš sėdėjau konclageryje. Dryžuota pižama. Tas konclageris dvasinis buvo, nepagalvokit, kad iš kitos kompiuterio ekrano pusės reinkarnavęsis Balys Sruoga rašo. Net ir šiandien mūsų gyvenime daug tų konclagerių pristeigta. Jau vien į darbą nuėjęs neretas jaučiasi kaip kalinys. “ O kas bus, jei paprašysiu atostogų? ”, “nenoriu užrūstinti šefo, tai neprašysiu tų laisvadienių, kurie man teisėtai priklauso, ir per penkerius metus dar nė vieno neišnaudojau. Neprašysiu, nors reikėtų…Vaikas ligoninėje…” Jums čia ne konclageris? Arba ateini į soliariumą, o ten sėdi mergaitė. Aš suprantu, ji dirba tokį darbą, kaip ir visi kiti. Bet ji įkalinta firmos etiketėje. Juk jei pasakyčiau darbdaviui: “Dirbsiu jūsų soliariume, bet į tą karstą nė už ką nelįsiu” tai mane tiesiog išmestų arba net nepriimtų dirbti. Juk negi eis kitos plaštakėlės į saulės lovą, jei konsultantė išbalusi už kasos aparato stovės?.. O prie šokoladinio įdegio dar reikia ir gelinių nagų, šilkinių plaukų, silikoninių krūtų, braziliško užpakaliuko, botulininių lūpų…Nebesugalvoju daugiau… Bet man tai būtų konclageris. O gal baisiau. Tikram gete galėjai bent dvasią išlaikyti karingą. O šiandien visi kaip avelės plaukiame su banda pirmyn, ar atgal, net patys nežinome… Tuda siuda abratna tibe  i mnie prijatna (klausau tą dainą ir imu suprasti žodžius, rusų kalbos gyvenime nesimokius…) Pasakys: valgyk GMO, nes pagerės erekcija, ir visi apsiputoję rys...  

Sunku. Bet vienas draugas sakė: “tokių dalykų galima nepastebėti. Jei pats tokį gyvenimą gyveni”. Labai geras dėsnis gamtoje, kad neužsinorėtum nusižudyti, gamta sutvarko taip, kad visa ima atrodyti norma. Kaip aš valausi dantis dukart per dieną, taip kažkas gulasi į karstą dukart per dieną. Viskas matematiška. O  vakar pabuvojusi kavinėje, prisikimšusi kaip paršiukas Čiukas, negalėjau atitraukti akių nuo padavėjos. Galvoju, kas su akimis pasidarė, ar ta mergaitė magnetą prisisegė prie veido… Na, nenoriu apkalbinėti, bet esu labai lojali jaunoms merginoms, noriu, kad jos gyventų gražų gyvenimą ne tik dabar, bet ir vėliau, kai baigs mokyklą. O ji tai gražiai atrodė, nieko nepagalvokit. Kūnas ir veidas – dviejų skirtingų rudumo atspalvių. Skirtumas dar ir tas, kad ant veido puikavosi dviejų pirštų storio rudo blizgaus makiažo pagrindo sluoksnis. Brr. O jei netyčia nagu pasikasai nosį, tai tasai nagas ir susminga. Na, bet ne man spręsti. Net nežinau, kaip dorai manikiūrą pasidaryti, o čia mergaitę smerkiu, kuri visą algą skiria grožiui…

Bet pradėjau tai juk apie extasy, ar ne? Manau, žmogus sėdęs ant stipresnio nei vitaminas C, save pasismerkia lėtam, kryptingam susinaikinimui. Jaučiu, kad nebeužtenka kažko. Tai išbandžiau ano. Kai anas nepatenkino lūkesčių, griebiu dar kažko nauja. Ir vis sakau: „Na šis kartas tai tikrai iškels lig pat viršūnių“, bet tik mesteli aukštyn ir vėl krentu. Kada pagalvoju, gal ir gerai, kad yra taisyklės, kad yra socialinės normos, kad apskritai, egzistuoja moralė. Jei nebūtų, tai tokių kaip ši raštininkė neiškrapštytum iš swinger party ar gay parade, grynai iš smalsumo ji ten būtų nuėjusi, bet vis tiek, koks normalus žmogus sau tai leistų? Bet yra grupelė išrinktųjų. Žinau, kad yra. Ir Ošo sekta yra. O taip taip, ji egzistuoja. Tik prieš įstojant, norėčiau gauti narių sąrašą su fotografijomis. Kaip tai negalite duoti? Anonimiška? Na, gerai, vis tiek einu. Korta jau mesta. Just a human nature. Nebetveria garde. Kaip atsibodo, kaip nusibodo ir pabodo. Tas lažas ir tas amžinas lankstymasis. Kaip saulėgrąžos žiedas kasdieną lankstaus. Dėl geresnio įvertinimo, dėl geresnio atlyginimo, dėl geresnio drabužio, dėl naujų „papų“, dėl naujo šinjono. Ir nesuprantu lig šiolei, kam to reikia? Jei kažko negaliu įsigyti, tai apsieinu be to. Be Tavęs, žinok, neapsieisiu, nes jau užmetei kabliuką, ir žuvelė paragavo saldaus masalo . Jau žino, kad esi tas pats, kuris supranta ir žino. Ar bent jau tiki. Nes jis ne princas ant balto žirgo. Jis – pats Liuciferis ugnies šarvais. Prie kurio prisilietusi nusideginu baltą plaštaką, ir aprūksta soliariumo nepaliestas veidas. Bet kaip Ikaras lekiu ir lekiu artyn, pamynusi pažadą, kurį daviau sau vaikystėje: Nebūti iniciatore... O kaip įsivaizduoti artimesnę draugystę, jei jis visas liepsnoja? Nebent pati užsimesčiau žarijų skraistę. Kaip Žarija, kuri užšokusi ant sintetinio kilimo pražudo ištisas kartas.

Bet baigiu, kol jis dar nebaigė. Ir vėl neriu gilyn į tą duobę, kurioje kasdien maudomės vilkėdami uždarus, negundančius maudymosi kostiumus.