bus daliu daug...II dalis...

                                                 II

-         Nedaryk špagato.

-         Ką?

Vaikinukas atsisuko, ir pamatė neaukštą merginą. Ji sėdėjo ramiai ant suoliuko, rankas pasidėjus ant kelių, ir stebėjo jį.

Vaikinas sportavo. Jis mūvėjo lengvas sportines kelnes su geltonais ruožiukais šonuose. Avėjo juodus kedus

Mergina atsistojo ir priėjo prie jo.

-         Jei darysi špagatą, suplyš kelnės.

-         Nesuprantu tavęs, - nustebo jis.

-         Žiūrėk. – Ji ranka perbraukė jo kelnes nuo viršaus iki kelių. – Šioje vietoje ypač matosi, kad nekokybiškai susiūta,   per susiuvimą iš vidaus...

-         Nesąmonė.

-         Aš tau sakau... Paminėsi mano žodį.

Ji atsiduso ir, lyg niekur nieko nusisuko, lengvais žingsniais nuėjo tolyn.

Vaikinas patraukė pečiais. Nulydėjo žvilgsniu merginą. Truputį pailsėjo ir vėl pradėjo sportuoti. Kumščiais daužė bokso kriaušę. Kai rankos pavargo, ėmė darbuotis kojomis.

Staigūs rankų judesiai į dešinę, į kairę, spyris koja ir... plyšta kelnės.

-         Aš tau sakiau. – Ji stovėjo prie pat suoliuko. Lengva šypsena žaidė jos lūpose. Akis slėpė ilgi juodi kirpčiukai.

-         Kaip tu čia atsiradai?

Mergina dar plačiau nusišypsojo, ranka nubraukė plaukus nuo akių.

Vyriškis žiūrėjo tai į kelnes, tai į merginą. Sumišęs atsisėdo ant suoliuko. Išsitraukė cigarečių pakelį.

Mergina atsistojo prieš jį.

Jis pažiūrėjo į ją.

-         Kaip tu supratai, kad suplyš kelnės? Aš tik vakar jas nusipirkau. Maniau sportuosiu sau ramiausiai... Svarbiausia, kad sumokėjau brangiai...

-         Tokių sportinių kelnių niekam nepatarčiau pirkti. Iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo gerai, bet... Kaip čia tau paaiškinti?

-         Tu kas? - Piktai paklausė vaikinas.

Mergina nustebo. Bet tuoj ištiesė dešinę ranką ir vėl nusišypsojo.

-         Aleksandra. Aleksa Chosid. Busimoji dizainerė.

Vaikinas pasimetė, bet to neparodė. Paspaudė jos ranką.

-         Gabrielius. Gabrielius Juodis, - vaikinas nusišypsojo. – Žurnalistas. Ir ne tik...

Gabrielius rūkė pamažu, vis pasižiūrėdamas į Aleksandrą.

-         Tu ne vietinė, taip?

-         Aha.

-         Bet ir ne lietuvė. Nors kalbi lietuviškai...

-         Aš iš Alytaus. Seneliai buvo ne lietuviai.

Aleksa pasižiūrėjo į laikrodį.

-         Turiu eiti. O dėl kelnių... – veidą vėl nušvietė šypsena. – Daugiau tokių nepirk. Iki.

Gabrielius atsistojo. Numetė nuorūką ir ištiesė dešinę ranką.

-         Buvo malonu susipažint... Busimoji dizainere.

Mergina pamažu tolo nuo vaikino. Ji atsisuko, pamojo ranka, ir dingo už daugiabučio.

Vaikinas nuėjo persimauti kelnių.
              ------------------------------------------

-         Paleisk, prašau... man skauda.

-         Tikrai?! – Jis paleido jos ranką ir trenkė į veidą. Ji susverdėjo ir nugriuvo. Visa drebėjo, ašaros riedėjo skruostais.

-         Kelkis... Sakau, kelkis!

Jie stovėjo vienas prieš kitą. Vyriškio veidą dengė šlykšti šypsena. Rudos akys juokėsi.

Radvilas Čapalys, kiek atsitraukė. Žiūrėjo į ją siaubingomis akimis. Aleksa pasitrynė skruostą, pajuto skystį, – suprato, kad kraujas – ranką nusivalė i kelnes.   Kūnas visas drebėjo nuo jo prisilietimų, nuo jo smūgių.

-         Tik aš išvažiuoju, o tu jau susitinki su meilužiu! Aš tau atsibodau?! Po visų mūsų bendro gyvenimo metų, taip man atsilygini? Atsakyk!

-         Radvilai, tikrai nesuprantu apie ką tu kalbi... Buvau mieste, bet tik iki... parduotuvės...

Radvilas vėl trenkė, po to dar kartą. Atsitraukęs stebėjo ją visą kruviną, gulinčią be sąmonės ant kilimo. Apsisukęs nuėjo atsigert vandens. Grįžęs pakėlė ją ant rankų, nunešė ir paguldė ant sofos.

Aleksandra pabudo nuo kažkokių balsų. Pasisukusi pamatė įjungtą televizorių. Rodė kažkokį serialą. Atsargiai atsisėdo. Pasirėmė į stalą, atsistojo ir lėtai nuėjo prie veidrodžio. Tai, ką išvydo ją nubloškė atgal. Ranka pasirėmė į sieną, kad nenugriūtų nuo siaubingo vaizdo. Antakis prakirstas, apatinė lūpa prakirsta, ištinusi. Žandikaulis  sumuštas. Paakys mėlynas, patinęs.

Virtuvėje atsargiai atsigėrė vandens
          Girdėjo žingsnius už nugaros. Susigūžė. Susikūprino. Drebančia ranka pastatė stiklinę ant spintelės. Užsimerkė. Krūptelėjo, pajutusi jo ranką ant           peties.

-         Reikėjo nesikelti. Būčiau atnešęs vandens. Man paskambino... Gal ką paduoti?

Ji tik papurtė galvą.

Prilaikydamas ją už riešo, nuvedė į miegamąjį. Švelniai pasodino. Pats atsisėdo šalia.

-         Žinai, man nereikėjo taip... Tiesiog, kai išgirdau, kad tu su kitu. Man taip sukilo nervai, kad... Ai, - Jis numojo ranka. Iš vidinės švarko kišenės ištraukė ryškiai raudonos spalvos nedidelę dėžutę. Atidarė. Sublizgo platus auksinis žiedas, su didele raudona akute. - Pagalvok gerai.

Aleks sulaikė kvėpavimą.

Radvilą ji pažįsta nuo aštuoniolikos metų. Kai išėjo iš vaikų namų. Sėdėjo ji tada autobusų stotyje ir piktu žvilgsniu lydėjo autobusus. Jis ją pastebėjo pravažiuodamas. Paklausė ką ji veikianti tokią  žvarbią rudens pavakare. Ji nesumelavo. Papasakojo, kaip ji išėjo iš „didelės  šeimos“. Kaip niekas nepadėjo susirasti nors kokio mažo, bet šilto kambarėlio. Tada Radvilas mielai ją apgyvendino viename iš bendrabučio kambarėlių. Susitarė, kad ji mokės dalimis, o kai susiras darbą, tada jau visus... Radvilas išleido ją į mokslus, neakivaizdžiai baigė dvylika klasių. Dabar neakivaizdžiai studijavo dizainą...

-         Mes kartu kiek?.. Keturi metai?... Taip ilgai ir taip trumpai, a?

Jis pakėlė jos ranką ir pabučiavo.

Aleksa atsilošė atgal.

Radvilas nešventasis. Gerai žinomas policijai kaip pravarde „Plyta“. Nekartą sėdėjęs kalėjme už reketą, narkotikų  laikymą... Svarbiausia tai – jis jai padėjo.

-         Radvilai, aš tikrai...

-         Ša, dabar nesakyk. Esu blogas žmogus, bet gi be tavęs bučiau buvęs dar blogesnis. Žinau, kad tie atsiprašymai beverčiai, kiek tau blogo padariau. Ir šiandien...

Ji prisimerkė. Kaip ji norėjo pabėgti. Dabar. Tuoj pat. Juk ji pakliuvo į spąstus. Jo suplanuotus spąstus. Suvokė, kad negali neatsakyti. Kai toks žmogus, bandytų banditas, tiek visiems blogo pridaręs, jos nepaliks...

-         Išvažiuoju dviems savaitėms, bet kai grįšiu, norėsiu išgirst sprendimą.