Upė

-Kas bus, jei imsiu ir tiesiog nušoksiu? Skaudės? Ilgai krisiu? - garsiai mąstė Anetė, balansuodama ant tilto turėklo.
  -Kvaile, nukrisi. Lipk žemyn! Sakau tau - nukrisi! - karščiavosi šalimais trypiantis Rytis, - gal tau ir neskaudės, Ane, bet upė neš tave. Nemoki plaukt, kvaile. Nuskesi!
  -Nenuskesiu, Ryti. Jei tik plauksi su manim... Pamatysi - nenuskęsiu. Šokam, Ryti, ką?
  -Kvaile, nukrisi! Sakau tau, tuoj lėksi žemyn, jei dar balansuosi. Neišsigalvok nesąmonių, Ane. Nukrisi, sakau tau.
  -Šokam, Ryti, nenuskesiu. Ką? Šokam!
  -Velniai rautų, Ane, kartu mes nešoksim! Ir viena tu nešoksi! Aš tau neleisiu. Šokau anakart. Ne į upę šokau, bet nenoriu, Ane, supranti? Nešoksiu daugiau! - visdar neatlyžo Rytis, tačiau šįkart keistai susimąstęs, bežiūrinti vienan taškan.
  -Kur tu šokai, Ryti? - nustebo Anetė.
  -Ne į upę šokau, An. Vistiek baisu buvo. Tamsu, šalta. Šokau ir nebenoriu šokti.
  Anetė nulipo ant žemės, giliai atsiduso, tarsi būtų visą amžinybę balansavusi tarp gyvenimo ir mirties. Staiga įsistebeilijo į tolumoje boluojantį neryškų žybūrėlį.
  -Nesuprantu tavęs, Ryti. Tačiau dabar puikiai suprantu, kaip tai pasiutusiai kvaila.