Apie ateivius. Konkursui Lietuva

... Lauke šalta taip, kad skersgatvyje besišlapinančio benamio šlapimas stingsta dar nespėjęs užtykšti ant asfalto, o paukščiukai, neradę šiltesnio kampo, žiūri savo ovaliom it sagutės akelėm ir žiebia mumyse gailestį. Gailestį tam valkatai, pasišiaušusiam žvirbliukui ir sau. Kad nebemokame jausti...

Kodėl migracijos žodyne nėra termino „ateiviai“? Imigrantai, pabėgėliai, išeiviai, o ateivių nėra. Juk toks lietuviškas ir skambus žodis! O nėra tik todėl, kad kažkas užbėgo už akių ir „ateiviais“ pavadino NSO. Nors logiškai mąstant, realiai pas mus jie gal niekad ir nebuvo atėję. O štai „ateivių“ iš Azijos, Afrikos jau turime. Dar prieš pusvalandį Laisvės alėjoje sutikau angliškai kalbančią rumunę, siūlančią rožių. Nesu rasistė, bet netyčia iškilo prieš akis Šiaurės Italija, kur rumunai – didžiausia visuomenės piktžaizdė. Jie ten – kaip pas mus čigonai (neįžvelkite diskriminacijos, nes Radžis mano mylimiausias Lietuvos dainininkas). Ten afrikiečiai turi savo parduotuvėles, prekiauja turguje vaisiais arba pardavinėja niekučius. Musulmonės iš Arabų kraštų kepa tautinę duoną ir ją pardavinėja, kiniečiai turi atskirus kvartalus, kuriuose įsigysi įvairiausių pigių mielų smulkmenų. Turkai – kepa kebabus. Rusai – atsidaro parduotuves ir restoranus. Lietuviai, na, teko pažinti tik studentus. Albanai – pasižymėję fizinės jėgos reikalaujančio darbo srityse. Bet štai rumunai be išimties visi – elgetauja, vagia, palei turgus spjaudo „sėmkas“ ir visa kaip teršia miesto ir šalies mikroflorą. Ir ten sąlygos tarpti yra daug geresnės nei Lietuvoje, kur gajūs stereotipai ir rasizmas, kur romų atstovas pasmerktas bedarbystei. Ten visi ateiviai lygūs. Tavo reikalas – ar pradėti kruvinu prakaitu savo verslą, ar atakuoti turistus prašant „una monetina, per favore“ („maldauju, paaukokite pinigėlį“, it.) Štai kodėl rumunė Laisvėje nuteikė taip neigiamai. Gal iš karto pasvarstykime, ar geriau diskriminuoti atvykėlį, pasmerkiant jį žlugimui, ar paskatinti integruotis, ir dar netgi gerbti, garsinti Lietuvos vardą. Kaip pavyzdį, kurį norėčiau pateikti šiam nemoksliniam esė, turiu italų restoranus (picerijas). Va, ką tik grįžau nuo pietų stalo vienoje labai populiarioje italų picerijoje. Jaučiuosi patenkinta kaip Bakchas. Soti ir laiminga. Ir kur daugiau sočiai pavalgysi už tokią prieinamą pinigų sumą, būsi pavaišintas kava ir pyragėliu, be visa to – pagerbtas paties šeimininko rankos paspaudimu? Na, kur? Žinau Lietuvoje tik du tokius fenomenus – italai ir gruzinai. Ir štai jums blogosios imigrantų pusės antitezė – žmonės, kurie Lietuvoje pritapo ir mums netgi tapo reikalingais.

Nesiekiu reklamos, nes niekas man nei mokėjo, nei prašė tai daryti. Tačiau gerbiu, myliu ir palaikau juos. Nes jiems – dvigubai sunkiau nei mums. Na, ir kas, kad jie verslą grindžia savų tradicijų saugojimu. Juk be tokių restoranų ir nežinotume, kas ta pizza, spaghetti, basturma ar adžiapsandali (spėju, kai kurie iki šiol nežinoteJ) Todėl, atėjusi į piceriją ir išgirdusi, kad dienos pietūs yra žemaičių blynai ir burokėlių sriuba, tik nusijuokiu ir paprašau picos. Su Pesto. O gruzinų restorane mėgaujuosi chačiapuriu, chinkali ar tolma. Jie išlaikė lietuvių netolerantiškumo egzaminą ir išliko.

Tačiau nukrypome nuo tos ateivių nišos, kurią turėjau galvoje prieš pradėdama. Tai išeiviai, kurie netapo „ateiviais“. Čia apie tuos, kurie pasitraukė tarpukariu. Sėdi kaip sėdėję savo rančose, baltais keraminiais dantimis šypsosi (imu galvoti, kad čia kokia žandikaulio mutacija nuolat šypsotis, būdinga išeiviams, indikuojanti žmogaus laimę) ir nė negalvoja, kad būtų galima grįžti. Nors karas jau senokai baigėsi... Ehei, karas baigėsi! Bet dabar krizė, tad sėdėkit kaip sėdėję, mes išsiversime kaip nors ir patys.

Krizė Lietuvoje turi du sprendimo būdus: vienas realus, kitas utopinis.
Realus – atskrenda ateiviai iš kosmoso ir mus išgelbėja.
Utopinis – lietuviai susitvarko patys.

Jei žiūrėtume į tai ne kaip į anekdotą, visai smagu būtų, jei „ateiviai“ (buvę išeiviai), sugrįžtų ir padėtų mūsų suvargusiai Lietuvai, su nutekėjusiu protu ir senstančiu kūnu. Stumdomai nuo vieno bloko, prie kito. Nuo vienos sąjungos, prie kitos. Bet lietuvis – išdidus paukštis. Taip lengvai išmaldos neima. Ypač iš ekspatriatų. Nes su kuo pakalbu, išeivį laiko, švelniai tariant,  išdaviku. Lengva sėdėti krėsliuke prie židinio, įsisukus į avikailį ir rašyti ilgesio kupinas eiles. Ir šitam mėgėjiškam rašinėjimui net kryptį, pavadinimą suteikti – egzodas! Gerbiu Mačernį, nes jis to padaryti nespėjo, nepasitraukė į egzilį. Bet kas žino, jei ne Lemtis, pasiėmusi jį anksčiau, gal būtų ir jis jaunus sparnus pakėlęs už Atlanto...

Jie man – kaip Titaniko keleiviai, susėdę į penkias gelbėjimosi valtis, kuomet didžioji dalis skendo šaltose Atlanto bangose, matydama savo vaikų šauksmą, sušaldytą skausmą ir lėtą mirtį. Kai Rouz gulėjo ant medžio lentos, o Džeko sustingęs kūnas nugrimzdo į dugną, kur jį, jau negyvą, kandžiojo ir draskė bonitos, ji negalėjo verkti, nes užšalo ašarų latakai; kai kas tuo metu susisukęs į pledą sėdėjo pustuštėje valtyje, keikdamasis, kad valties dugnas neišklotas aksomu, o irkluotojas neteikia barmeno paslaugų.

Daug sunkiau yra pragaro katile virti ir išlikti patriotu. Rezistencijos ir tremties į Sibirą literatūra yra dažnai menkos meninės vertės (partizanų eilės: Tu šviesi kaip saulė, man viena pasauly, mano meilė, tavo apgaulė... Pratęskite patys...), bet tik techniniu požiūriu. Jausminiame lygmenyje ji šimtu žingsnių lenkia tokius, kaip pedantiškasis išeivis, technikos ir tobulumo genijus H. Radauskas. Koks poetas gali pirma nusibraižyti algebrinį planą, su matlankiu išsimatuoti būsimo eilėraščio apimtį, matematiškai paskaičiuoti kirčiuotus skiemenis, o tada jau rašyti? Rašyti, kaip myli tėvynę, kaip, matai, jam bloga užsieny. Va, gal tik Škėmą gerbiu, nes jis, kiek pamenu, tenai išprotėjo. Nuo egzistencinės vienatvės. Kuri turbūt nesirenka, ar tu namie, ar tremty, ar išeivijoj...

Taigi. Tie „ateiviai“. Tegul jie būna sau. Aš geriau einu su ateiviais pabendrausiu, jie man daug įdomesni. Gal kokį verslo kontaktą, naudingą Lietuvai užmegsiu. Gal sugalvosim eksportuoti į Plutoną savo naminę juodą duoną. Vienas jau matau mojuoja žalia rankute ir merkia didelę juodą vandeningą įkypą akį, gurguliuodamas man nesuprantama kalba. Jaučiu, kviečia paskraidyti. Lekiu. Tai iki greito.

p. s. Jei Paksą išrinks į Europos parlamentą, suorganizuosiu masinę protesto akciją Kauno Nemuno saloje. Tokią, kaip Sűskindo knygoje „Kvepalai“, kai Grenujis užlipo ant pakylos būti giljotinuotas. Tikiuosi, kad bent kas žinos, ir pabandys įsivaizduoti. Ačiū už dėmesį.