Jai

Kai žemę budins daigai iš mėnulio
Tavo suknia su žiedais..
ar aš galiu
Tave myluot...
ar galiu žole per veidą suduot.. (?)
Te sukils varnėnų pulkai,
Tavo sodą iškapos jų snapai,
bėk basomis... per ražieną,
aš sutvarstysiu Tavo kojas ir sielą...
ir jei saulė uždegs Tavo namą,
atmink, būsiu sniegas,
kuris nuramins Tavo egzistavimą...
Eik, pagirdyk vilkus,
nepaklysi, pakursiu Tau laukus...
Ryte,
eisim pas laumes
tikėk manimi, pernešiu Tave per upes,
o jei Dievas klaidins tamsoje
žinok, būsiu Tavo šviesa...
tebūnie, šakos į akis man susmigs
nebijosiu, Tavo rankos man už karstą paliks...

o jei kada nors, netyčia, gulint danguje
Tu keliausi pas mane
Atleiski man, miela,
Surišiu Tave su žeme...
Rankos,
Dantys subirs
Niekados nepaliksiu Tavęs pragare...

Te supūva mano mintys..
Bet Tu esi tai, kuo nenoriu dalintis..

Ateity,
jei metų pabaigoj
virs Tavo lūpos suodžiais,
aš apipilsiu jas dobilų puodais...
Per lietų
būsi mano voras,
laikysiu Tave, kad neužtvindytų Neptūnas...