Dievažolė

lauko žolė po sniegu lenkėsi Dievui, kuris sakė: aš esu....
esu tavo akyse
esu tavo gyslose,
kuriomis dabar teka darganota žiema
esu tavo šaknyse, kurios atgyja tada,
kai saulės pavidalu prisiliečiu prie jų šiluma.
Esu tavo širdyje,
kuri netikra, bet norint gali pavirsti gyva...

žolė netikėjo ką sakė Dangus
ką sakė jai Dievas didis.... žiaurus
žolė ir toliau tūnojo sniege, o kai saulė nušvito ji liko šalta
pamiršo ją Dievas,
pamiršo slapčia, nes žinojo jis tai,
kad žolė neverta
linguoti prieš saulę, džiaugtis rasa,
kuri vis pravirksta kas ryta drėgme...

raudojo žolė palikta leduose
užkasta giliai po sniego našta...
bet Dievas pamokyt norėjo vis ją
tada ir atėjo Dievo galia...
Dievas padarė šį tą baisaus,
nupūtė sniegą nuo stabaro jos
ir dvelkė tada į žolę šalna
dar baisesne, nei kai būna žiema..
drebėjo žolė, mirti norėjo
ir Dievas tada jos pagailėjo...

buvo vėlu... žolė negyva...
o jos vietoj paliko gyvybės klasta ...
paukščiai dabar tik prisimins su laiku,
savo plazdenimu, pilnu vargų.