Absurdo teatro užkulisiai

Mėnulio būna dvi pusės. Kartais. Ten, kur žmonės nemato. Šiknos du pusrutuliai irgi būna. Visada. Išskyrus tuos atvejus kai nėra žmogaus. Ir dvesia katės iš nuobodulio ir nuo blogo maisto, kurį gadina karšta saulė. Nes maistas kartais būna ir ne šaldytuvuose.
Mums jau atsibodo ta pati mėnulio pusė. Šiąnakt žemėje vyks demonstracijos… riaušės… pilietiniai karai… gal ir pasaulinis karas… masinė savižudybė… dėl to, kad nematom antrosios mėnulio pusės. O norėtųsi. Todėl ir kariaujam, nes tik taip galim nugalėti savo bejėgiškumą. Aišku, tai ganėtinai iškvaišęs pasaulis, kad man tai patiktų, bet aš kažkodėl tuo nesidomėjau. Retkarčiais apmėtydavau iš kiaušinių mūsų pėstininkų pulkus ar karinę techniką, keliaujančius į savižudybę. O naktimis stebėdavau tą vienintelę mėnulio pusę. Būčiau ir jį apmėtęs iš ko nors, bet kad per toli buvo. Kai nebūdavo kareivių, gatvės atrodė tokios tuščios ir nykios. Vėjas kartais panešiodavo dulkių debesis, laikraščių skiautes, vaikiškų sauskelnių plėveles… velnias žino, iš kur jos čia atsidūrė. Nėra su kuo pasikalbėti, nėra kam į akis pažiūrėti. Visas pasaulis buvo puolęs į didžiausią depresiją. Aplink tuščia. Neturiu supratimo, kur visi dingo, liko tik tie kareivių būriai, retkarčiais pražygiuojantys šia miesto gatve. Nieko nėra, ir man atrodo, kad jau artėja galas. Tikriausiai jis ir ateis, jei mėnulis neparodys žemei savo antrosios pusės…
1994.09