VEIKĖJAI:
Venera
Perkūnas
Dzeusas
Gabija
Aiškiaregys
Vakaras. Olimpo kalno oloje karšta karšta.. Aplink visur žaibuoja. Vyksta teismas.
DZEUSAS. Tu pažeidei dievų įstatymus. Tave kaltina..
PERKŪNAS. Aš nekaltas! Nelindau prie Veneros, ji pati prašėsi.. Kai vyko pasitarimas dėl..
DZEUSAS. Nori pasakyti, kad ji prie tavęs priekabiavo?
Tvykstelėjo žaibas. Nugriaudėjo griaustinis ir kažkas suklykė. Tada pasigirdo Veneros ašarų kapsėjimas.
VENERA. Jis mane pasigavo ir išprievartavo.. jis.. jis..
GABIJA. Tokį kelią čia sukorėme ne tam, kad teismą pralaimėtume! Perkūnas nekaltas. Jis puikiai rūpinosi lietuviais, jis..
VENERA. Dzeusas - dievų dievas! Nedrįsk ant jo rėkti. Aš..
GABIJA. Ką tu?! Tu nieko. Tu..
DZEUSAS. Tylos!!! (Visi nutilo) Galim viską išsiaiškinti.
(Po kelių minučių atėjo aiškiaregys).
DZEUSAS. Parodyk mums praeitį.
(Viskas greitai išaiškėjo. Jie pamatė Venerą besimylint su Perkūnu. Aišku, kalta buvo ji).
GABIJA. Matot, apie tai aš ir kalbėjau, Perkūnas..
PERKŪNAS. Užtenka Gabija, ne tu čia viską sprendi!
DZEUSAS. Skelbiu nuosprendį. Venera.. Nuo šiol meilės deive skelbiama Gabija..
VENERA. Nee!!!...
(Ola nušvito auksine spalva, šmėkščiojančia kiekvienam prie akis).
Pasigirdo sprogimas. Kas nutiko toliau?