sutinku su agricolo, verčiau neišsižadėti, nes kokia ji bebūtų tai praeitis... aš išsižadėjau savo praeities, bet dabar neturiu jokios praeities, nieko nepamenu... netyčia išsižadėjau ir to, kas buvo gražu...
Perskaičiau eilėraštį ir visus komentarus. Labai patiko ir man, nes optimistinis. Tegul bus baisiausias siužetas, kraupiausia pasaka, bet pabaigoje turi likti truputėlis vilties. Gi sako,, kad viltis ir prie kapo duobės stovi ;-)
O šiaip, manau, kad blogą praeitį netgi būtina prisiminti, kad gyvenimas skanesnis būtų. Jei valgytume vien pyragą su ledais, apibarstytą cukrumi, garantuoju, labai greit užsinorėtume kokios silkės su grietine ir pomidorais, arba čili troškinio...
Tik mokėti reikia gyventi gera praeitim, pasimokant iš blogos
pasikartojimai gadina puiku eiliuka.,,Tik gerą praeitį reikia atminti, o
Blogos nebeprisiminti,,
,,Vaildo žodžiais, bet bloga
Praeitis nukerta ateities grožį-
Tai baimės žmogaus žodžiai ,,labai prasmingi zodziai bet ,,zodziai,, reiktu keisti ir butu puiku. patiko vistiek, nes prasmingas.