Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





esse esse

finka

Rekomendavo: Mikė Lilikė, švo


Palanga – mažas miestelis ant Baltijos kranto. Žemaičiams – „Palonga svieta pabonga“. Pajūrio žvejams – prieplauka, valčių valgumas. Jaunikaičiui Endriui – gimtinė. Motina Urtė padovanojo jį prieš penkiolika metų, kaštonų žvakėms švytint...  

Svetimiems Palanga – kurortas. Maudynės jūroje, kranto baltas smėlis, gaivus oras ir skaisti saulė, o dar bangų išridenami gintaro gabalėliai... Sakais kvepiantys pajūrio pušynai, nepakartojamo grožio prancūziškas parkas... Poilsio rojus. Kūno ir sielos atgaiva...

1939–ųjų vasara... Graudi kaip niekad. Nuo Lietuvos žemėlapio atkirsta didžioji dalis Baltijos – Neringa, Kuršmarės, Ventė – visas šišioniškių kraštas ir pati Klaipėda su uostu. Siuvėjas Jokūbas, Endrio tėvas, nenorėdamas priimti nacių ordnungo, parsidangina su visais rakandais Palangon, kur prieš porą dešimtmečių buvo atšventęs savo jungtuves su Urte Kasputyte...
Europoje tvyrantis karo tvankas neatbaido „laikinosios sostinės“ ponų nuo kompieliaus, kaip vietiniai sako. Priguži ministrų, banko tarnautojų, valdininkų su poniomis. Apstu jaunimo – studenčių, šiaip panelių bei frantų, kurorto romanams regzti.

Parsiranda ir Varšuvos lenkų. Kaipgi kitaip? Čia grafų Tiškevičių tėvonija, jų vasaros rezidencija – rūmai, parkas, rozariumas, oranžerija, arklidės, vasaros teatro spektakliai, koncertai, pramogos ir kiti prosze panowie malonumai... Iš Berlyno ar Karaliaučiaus atkeliauja viena kita elitinė vokiečių šeima – nach Polangen zum Urlaub...

Storųjų mašnų kurortininkams – vilos „Anapilis“, „Jūros akis“, „Baltoji komoda“, „Romeo“ su „Džiuljeta“... Mažiau išlepusiems – kuklesni pensionatai. Tarp jų – vila „Giedrė“, Endrio motinos gyvenimo vargelis. Sunkiai lipdyta su kredito banko skolinta sumele ir per flirtą su senu plytinės savininku Kanėliu... Meistreliai, skubėdami kaip tikri žemaičiai – „kon saką, a mon saką“, mūrija namą, siaurą ir ilgą kaip dešrą. Pagražinimui gale užtupdo bokštuką – „špokinyčią“. Per du aukštu – renduojami kambarėliai, apačioje per visą ilgį veranda – pensionas. Pusryčiai–pietūs–vakarienė... Valgį gamina drūta latvė – kukarka Elzė. Stalus verandoje serviruoja tarnaitė Vanda, vikri panaitė iš Šiaulių. Produktus turguje kas rytą supirkinėja pati šeimininkė. Parvilkti daržovių ir kito maisto prikrautą vežimaitį – Endrio darbas. Tą prievolę šiaip taip kenčia. Ale motinai kartą paprašius dar Elzei bulvių kibirą priskusti, kad šoks į akis, kaip užerzintas kalakutas.

– Man juk vasaros atostogos! – šaukia, – tėvas gimnazijon rudenį leis!
– Nabsoskumb kukarka. Ana jok ir žmuogus...
– O a
š? Arklys?
– Kor tata dar tas tava rudou... Vo darbs, žinuok, žmuogų pouš
!
– Aš – ne vergas! Netarnausiu tavo ponėkams!
– Ak tep?! Savą nikį varą? Daugiaus nei vėina cėnta iš mones nabgauni.
– Ir nereikia! Ir nepra
šysiu!
Sūnus čiumpa „trikampius“ – mažas maudymosi kelnikes, tėvo iš satino siūtas, – ir sprūsta iš vilos.
– Ont jūras tilta!

Jūros tilto gale, saulei aukščiau kopų pakilus, sugula „stintos“ – palangiškiai paaugliai. Vietiniai, prieš atvažiavusius smalsuolius puikuodamiesi, šokinėja nuo tilto vandenin. „Snargliukai“ – ant kojų, augesni – stačia galva „kregždute“, „lydžiu“, ar nuo tilto borto dar mandriau... Nardo, kol lūpos pamėlynuoja. Kai kūnas ima tirtėti, gulasi ant saulės įšildytų tilto grindų ir tįso, kol atkaista. O jau tada vėlek nardymas, iki kol, galiausiai, išalksta.
Endris taipogi dienų dienas čia lepintųsi. Neduoda ramybės vienas trokštamas daiktas. Dieną naktį sapnuojamas. O kas tas daiktas – jokiam suaugusiam nesako. Et! – vis tiek neužjaus... Endris nori pats turėti litų. Juk sidabriniai viską gali, o be pinigo – nei bananų, nei purslojančio selterio, nei burnoj tirpstančių ledų... Tad pasakykit, kaip sumelę prasimanyti?..

Iš pajūrio „peralkusi stinta“ parsiranda kompelninkams jau papietavus. Anieji valgė ryžių buljoną su pomidorais bei vėžių kakleliais. Antrasis patiekalas – šnicelis su šviežiais agurkais ir salotų lapais. Trečiasis – šviežių braškių kompotas... Kukarka Elzė pasisodina Endrį virtuvėje. Drėbteli bulvių košės ir pakloja nuo vakar likusį kotletą...

– Vėžių kakleliai visi suryti? – klausia.
– Gerą, kad parsivėlką, – aptinka sūnų motina, – akšėn šėn!
Darželyje ant suoliuko – stotingas ponas. Pagyvenęs, žila barzdelė, lino eilutė, rankoje šiaudinis skriblius plačiais bryliais...
– Esu... – sako ilgą pavardę ir vardą, – dailininkas.
Endris pasakytos pavardės – Žmui–dzi–na–vi–čius nepakartoja, tik vardą įsimena – Antanas....
– Girdėjai apie kėgelbaną?
– Tą, kuris Simpsono gatvėje?
– Vasarai nuomojuosi. Šeštadienį pradėsim sezoną. Reikia kėglius padavinėti. Geri arbatpinigiai.

Endris, traukdamas pajūrio link Simpsono gatve, miške yra matęs kėgelbaną. Ilgin ištįsęs vienaukštis medinis trobesys kiaurais šonais, be langų. Ir viduj bildantis...
– Kėglius miške padavinėti – ne bulvių viedrą skutekliu rubuluoti... O dar litas!
Susivilioja uždarbiu. Labai jau reikia to lito.

...

Kėgelbanas. Storų lentų grindys per visą pastato ilgumą. Gale – penkiolika butelio formos kėglių. Sudėlioti trikampiu. Lošikai starto linijoje ridena pasirinkto didumo ąžuolo rutulius. Katras su mažiau rutulių nudaužia daugiau „butelių“, tas išlošia. Dėl prizo sutaria iš anksto.
Endrio darbas – kuo greičiau sustatinėti pargriautus kėglius ir mikliai užkelti atridentus rutulius į nuožulnų lovį, kuriuo jie atgal nurieda mėtytojams. Rutuliai įvairaus didumo – nuo mažuliuko iki vos įveikiamo dičkio, „storąja Berta“ vadinamo. „Bertą“ Endris sunkiai atkelia. Atriedėjusią dručkę vos įstengia ant ištiestų rankų lovin įkelti... Vyrai, kaip tyčia, svaido sunkiuosius rutulius, savo raumenis rodo. Maloniau, kai žaidžia damos. Jos ridena smulkmę. Dažniausiai pro šalį. Vienas juokas jų „kamuoliukus“ atmėtlioti. Panelių valanda vis tiek valanda. O arbatpinigiai? Damos neįberia. Kavalieriai irgi ne visada susipranta. Per dieną pusličiai teįkrenta delnan...
 
Kai saulė skaisti ir gerai degina, kėgliuose žaidikų nesulauksi. Tuokart kėglių padavinėtojas šnairuoja į kaimyninius teniso kortus. Ten irgi padavinėtojai. Jų uždarbis – tvirtas. Trijų setų partija – penkiasdešimt centų. Tik prie jų prisigretinti neina. Tenisininkai turi savus kamuoliukų padavinėtojus. Svetimų nepriima. Nekviestasis nuleista nosim suka atgal prie kėglių.

...

Dundena kėgliai diena dienon. Nudundena ištisa savaitė, nusiridena rutuliais ir antra... Kėglius statinėti ir rutulius padavinėti vaikis visai nebeturi ūpo. O dar ūkanotą pavakarę kėgelbaną užgriūna gerokai įkaušusi kompanija – trys vyrai ir dvi panos. Vietinės.

– Aš statau! Dvi kėglių komandos: „Kaunas“ – „Palanga“! Žaidimas per abu takus! Laimėtojui butelis!
Šventojo Brunono šartrezas!
– Hi–hi–hi... – krizena žemaitukės.
– Pirmyn! – kviečia „
šartrezas“.
– Pasiuto... – sunerimsta Endris. – Vienam abiejuose takuose! Dar kojas padauš
...

Rutulius ridena vienlaik abi pusės. Kėglius numuša ir kairėj, ir dešinėj... Endris šoka šen, šoka ten... Stengiasi kiek išgali...
Vis tiek nespėja...

– Ei, vaikine! Sukis greičiau! Laikas – brangus!
Po teisybei vaikinui ne tiek laikas, kiek pinigas brangus. Skuba per vasarą sukaupti sumą išsvajotam daiktui. Galvoja, dvi komandos dvigubas ir atlygis... Kur tau!
– Blogai dirbai, – vapa girgžduotu balsu pralaimėjusysis.
Šartrezo butelį išlošęs – dosnesnis:
Še! Litas.
– Už abi komandas?
– Mislini, ož tavą tonciavojimą? – įkiša trigrašį žemaitikė. – Džiaukis, tėik gavis.
– Lerva!.. – atkerta Endris.
Džiaugsmo jam nedaug. Vasaros taupyklė apytuštė. O ir vilties menkai tėra...
– Hei, memelenderi!

Kėgelbane, iš lauko pusės, per sienelę persisvėręs spokso... Kas? Henris Miliauskas!... Klaipėdos gimnazijos klasdraugis, taipjau šneiderio vaikis. Ūgiu už Endrį visu sprindžiu aukštesnis.

– Byčas! Kokiais vėjais? Na, saliut!
– Plūkiesi kaip Dimitrave...
– Turi geriau?
– Trys litai už dieną! Nori?
– Dabar pat!
– Nuvedu.

Trys litai! Magi
škai skamba...
Kėgelbane per dienų dienas niekada daugiau kaip du litai per kartą neina uždirbti... Šokinėk, padavinėk... Kaip koks hampelmonas. Pakyrėjo! Ale ką pasakys dailininkas su sunkiai ištariama pavarde? Juk negražu, nepatogu taip imti ir pabėgti...
„Kelnes per galvą mautis nepatogu“, – prisimena posakį ir ryžtasi. Ant lentelės, kurioje rašomi numušti kėgliai, kreidos gabalėliu išvedžioja:

„Nuo ryt padavinėti
nebeateisiu. E. „

...

Kurhauzas. „Baltosios salės“ restoranas. Balti stalai, baltos kėdės. Kas savaitę grožio konkursai... Susirenka svečiai su vakarinėm sukniom, smokingais. Henris tuščia sale nusitempia Endrį už scenos pas „tokį tipelį“. Abu gauna po kartono afišą ant ilgo koto. Raudonom ir juodom raidėm užrašyta:

VISI I KURHAUZA!
Cia sestadieni
bus renkama
grozio karaliene!
KA–RA–LE–NE!

– Skydus nešiokit ir pliažu, ir kopomis. Nuo jūros tilto iki Birutės kalno ir atgal. Visą dieną.
„Diena“ paplūdimyje prasideda saulei virš pušų per sprindį pakilus, o baigiasi dangaus šviesuliui pailsusia galva horizontą pasiekus. Kepinamasi be laiko ir saiko. Atvykusieji nori greičiau įrusti. Bronzinė oda – vertybė. Puikuojasi tiek moterys, tiek vyrai.

– Tu eini kopomis, a
š – pliažu, – sako Henris.
– Atgal – tu kopomis, – pasiskubina užbėgti priekin antrininkas.

Kopose kar
šta. Aštriabriaunių viksvų, smilgų ir dūminių gubojų kuokštai gesina gaivų jūros vėją. Saulė svilina kaip katile. Su iškeltu plakatu Endris plumpina kopų kauburiais. Prakaitas žirniais per nosį ritasi... Kas antroj dauboj – žydų šeimos. Tėvai šeria atžalas bananais, girdo oranžadu. Jokie „grožio konkursai“ aniem nerūpi.
Pliaže įdomiau. Ko tik neprisižiūri, neprisiklausai... Endris afišos kotu vos neužkliudo frantą, į gulinčias figūras žiopsantį.

– Panele, pardon. Ar nieko prieš, jei plotelį smėlio užimsiu greta jūsų? – meilinasi frantas.
– Pliažas – bendras. Pra
šom.
– Danke
šion! Jūs tokia maloni... Gal susipažinkim? Aš – Alfredas, iš laikinosios sostinės.
– Irena. Iš Šiaulių.
– Silvuple, ar Palangoj seniai? Tokia šviežiai įdegusi...
– Trečia para.
– Mani
škis nuo vakar. Byčo kabrioletu atrūkom. Ar vanduo šaltas?

Endris stypso prie vandens, afišą įkypai sukalioja, o ausys ir akys budrios. Rūpi nugirsti, kaip pliažo pažintys rezgamos.

Porelė pakyla, nusipurto prie kūno prilipusį smėlį ir nulapatuoja jūron atsigaivinti... Balti purslai į šalis tik taškosi... Atsidūrę iki kelių pargriūna vandenin. „Och!“ – šūkteli ji. „Ach! „ – paantrina jis. Rankomis iriasi vis gilyn, nusigauna bemaž iki kaklo. Kavalierius staigiai niurkteli po vandeniu. Dingsta iš akių. Sekundės tiksi... Jo nesimato. Po minutės iškyla šalia, siekia merginą apkabinti, gal ir pabučiuoti... Panelė juokdamosi atsistumia nuo kėsintojo ir lekia krantan... Kavalierius vejasi, kvapą vos atgaudamas.

– Panele Irena, susitinkam Pajūrio restorane? Faifokloke? Atsigaivinsim oranžadu... Vaiš
inu! Pardon, dabar lekiu pensionan...
– Kaži? Ar čia jau „kurortinis romanas“? – kirba Endrio vaizduotė. Žingeidu! Bet... afiša! O diena dar nesibaigia. Ir jūros tiltas toli.
– Ponai ir ponios! Renkama grožio karalienė! Šeštadienį visi į kurhauzą!
– Visi į kurhauzą!
– Ponai, ponios! Ir panelės!..

...

Pajūrio restoranas – prie pat vandens. Bangelės laižo terasos polius... Po išskėstais parasoliais prie staliukų sėdi porelės... Endris, atbridęs vandeniu, užlipa laiptais terason. Priekyje – atki
šta afiša. Garsonas4, išvydęs, kad reklamuojamas ne jų restoranas, o kurhauzas, iš tolo moja ranka: „šalin!“ Nebandyk nepaklusti!
...
Dvi vaikščiojančios reklamos patraukia mi
ško parko pusėn. Čia tarp pušų, ant suoliukų pokaičiui patogiai įsitaisiusi publika. Solidūs ponai ir jų damos tikisi širdžiai malonios orkestro muzikos. Groja Jonušo diriguojami policijos dūdininkai. Po mišką sklinda Leharo „Linksmosios našlės“ uvertiūra, paskui – Leonkavalio „Kavalerija rustikana“. Valdtoifelio ir Štrauso valsai, grafo Cepelino maršas... Kam čia gali „domėsį“ kelti gražuolių konkursas?
Nusiplūkę afišos tampytojai tursena kurhauzan. Randa „tą tipelį“. Gaus žadėtus litus? Ne, dar neuždirbti. Tenka prie jūros tilto grįžti.

„Saulės nuleisti“ – populiariausia kurorto atrakcija. Vakarėjant ant tilto renkasi dienos pliažo nuogišiai, bet... Kokie apdarai! Tikras madų paradas... Šilku šiugžda orios ponios, kremo spalvos švarkais čeža ponai. Jauni ir pagyvenę šlifuoja tiltą. Pirmyn – atgal! Ir vėl – pirmyn! Save parodyt reikia, kitų pasižiūrėt... Kas ir kaip, kuris su kuria...
Endris ir Henris kėkso tilto pradžioje. Vienas kairėje, kitas prie dešiniosios tilto atramos. Stovi atkišę afišas. Mažai kam du pusberniai rūpi. Nenorom į ausis lenda poniučių čiauškalai.

– Žiūrėk!
– Kur?
– Antai! Su kuo ponas Tadas? Tas advokatas i
š Kauno.
– Nu, nu... Strainią paną po ranka vedasi...
– Nesigėdina nei žmonos, nei vaikų!
– Jokios gėdos...
– Ak! Ponia Jadze, tokie laikai...
– Ponia Marcele, matai tą išsipusčiusią dručkę?
– Kokia baliauna suknia...
– Fi! Be figūros, o siūta į taliją! Kaip šuniui balnas...

...

Saulė apsunkusią galvą jūros gelmėn lenkia. Dangaus mėlynėj buriasi balti debesų avinėliai. Sako, jei saulė skęsta ryškiame pažare, ryt lauk blogo oro, lietaus.

Saulėlydžiai Palangoje kas vakarą vis kitokie, jie nesikartoja. Saulės diskas, prieš panirdamas gelmėn, sužaižaruoja lyg liepsnojančių žarijų puodas... Nuskendusio šviesulio atšvaitai ilgėja, parausta iki mėlynumo. Gaila, retai kuris tuo prasmingu vaizdu žavisi. Endris tokį žino. Tai – kėgelbano nuomotojas su sunkiai ištariama pavarde. Kai kurią pavakarę gali jį pamatyti kopose ant kėdutės tupintį su kartono lakštu. Jis vandeniniais dažais lieja popieriuje spalvas, kurias jo akys regi.

Endris prie dailininko Antano nebedrįsta artintis, jaučiasi katinu, į svetimus miltus pridirbusiu. O pažinties pradžioje pora kartų nešė molbertą pajūrin. Vėpsojo trejetą valandų, kol kartono lakšte išvydo, ko nebuvo matęs. Paveikslo gimimą! Spalvos buvo dar gražesnės, nei pats dangus ir pati jūra.

Dabar buvusiam kėgelbano padavinėtojui ne tas galvoje – rūpi, kad jo geidaujama suma vis didėtų. Taupo. Kioskuose neperka šokoladinių bombų su žiedeliu viduje, nesigundo bananais, nors ir patręšusiais, vadinasi, pigesniais... Ir jokių saldainių, net bonbonkių!

Kartą neištvėrė... Diena neregėtai karšta, saulė patį pakaušį svilina. Šuo bažnyčios tvoros šešėlyje ir tas liežuvį iškišęs dūsuoja... Balsas iš tolo kviečia:
– Marožena! Marožena!

Palangoje taip vadina valgomuosius ledus. Juos pardavinėja iš keturkampių medinių dėžių ant dviejų ratų. Dėžės prikimštos skaldytų ledo gabalų. Cinkiniuose cilindruose trejopų spalvų valgomieji ledai. Endris pasiduoda pagundai...

– Duok maroženo!

Ledų pardavėjas Ickelis Fridmanas krauna kaušeliu vaflin gelsvų, rausvų ir rusvų skanumų. Užkrauna taipgis magaryčių.
– 50 centų!
– Pusę lito? Kodėl tiek brangiai, Ickeli?
– Ui, karštis didina kainą, ne aš.

Vasarai tirpstant, karščiai Palangoje nebe tokie aštrūs, odos nebenusvilina. Baigiasi rugpjūtis, baigiasi ir kompielius... Palangiškiams metas surokouti, kas per sezoną pririnkta, kiek uždirbta. Endriui smagu. Jam šiandien šventė! Niūniuoja Kipro, operos primo, dainelę. Be geros klausos, ale vis vien traukia:
Mano sieloj šiandien šventė
Skambink, sese, dar linksmiau!..

Dviese su Henriu žingsniuoja turgaus aikštės link. Ten, šalia žydų šūlės, brolių Kanų geležies kromas. Pirks Endrio geidžiamą daiktą – finką.
– Vai–vai, o kiek tu turhi metų?
Ką sakyt? Henris pakiša savo liežuvį. Jis augesnis.
– Sep... nio-lika...
Kromelninkas pakreipia galvą, ilgokai žvelgia pro akinių viršų į „pirkėjus“, galiausiai tapena gilyn, burblendamas“... nio–lika–nio–lika“.
– Dingo...
– Grįš!
Kanas atneša krūsnį finkų.
– Visi Finlandijos...
Vaikiai išsproginę akis žiūri – tai bent! Visi peiliai odinėse makštyse, su kutosais prie šono, kilpomis diržui įverti... Yra net dviašmenių durklų, didelių. Tikrosios finkos – su plačiais ašmenimis ir raveliu – brangios. Endris išsirenka siaurą, vienašmenį, pats peilis – delno ilgumo. Makštis apvali, kriauna iš elnio rago, gale – metalinė žirgo galva, lyg koks talismanas.

– Imu šitą.
– Šitis dėl tavįs jau valna. A pinigėliai turhi?
– Turiu.

Išsitraukia visus. Pakloja ant stalo. Ima atidžiai dėlioti. Skaičiuoja taip, skaičiuoja kitaip. Iki kromelninko pasakytos kainos – trūksta. Lygiai penkiasdešimt centų! Lygiai pusličio! Nors rėk, nors bėk – trūksta.

– Henrikai, skolink.
– Nelaikau prie savęs.
– Netikiu.
– Tikrai, – išverčia abi savo kišenes.

Ką dabar daryt? Motina! Ji gali išgelbėti. Nesvarbu, kad yra supykusi, kad pats žadėjo niekada daugiau neprašysiąs iš jos centų... Nesvarbu! Suomiškos finkos pagunda stipresnė. Eina pas gimdytoją. Per sukąstus dantis atsiprašo. Ir... negauna. Motina už sūnų ambicingesnė. Varge tu mano!.. Kas dabar bus? Visiškoje neviltyje – šmakšt! – nelaukta netikėta pagalba. Dailininkas Antanas. Jis, pasirodo, taurus, geraširdis žmogus. Akmens užantyje nenešioja. Už jam padarytą kliauzę gali geru atsiteisti. Kaip krikščioniui dera.
– Didelis ačiū! Oi, koks didelis...

Iš bėdos išvaduotasis skuodžia su gautu pusličiu per visą miestą. Galima sakyti – zovada nušuoliuoja pas kromininką. Susimoka. Ir...

Vasaros svajonė Endrio rankoje!
Įsiveria finką už diržo ir eina gatve, kad visi miestelyje matytų. Greta bidzena Henris. Gundo:
– Reik išmėgint, ar gerai sminga.
– Kur?
– Prie kėgelbano. Ten pušis stora stora. Juk žinai?
Endriui taipgi rodos – finką išmėginti reikia.

...

Aptartoje vietoje Endris išsitraukia finką iš makšties. Abu apžiūrinėja. Peilio plienas blizga lyg sidabrinis, matyt, grūdintas. Galas smailas kaip tikro durklo. O ašmenys... Henrikas išsipeša plauką ir – čiaukšt! – nukerta lyg skustuvu.

– Bus svaidymo turnyras!.. Kuriam iš trijų metimų daugiau kartų įsmigs – laimi. Aš pradedu.
Henris žingsniais matuoja metrus. Penki, o gal šeši. Ties nubrėžta riba pametėja kelis kankorėžius.

Pirmas sviedimas – nedaug trūko, kad pavyktų. Antras. Kartą ore apsisukusi, finka lekia smaigaliu priekin ir... Įsminga žievėn, net suvibruoja.
– Matai? Galiu cirke dirbt.

Po trečio taiklaus sviedimo finką iš Henriko perima Endris. Stoja ties atžyma. Šonu, kaip kad fechtuotojai daro. Ranką sulenkia per alkūnę ir sviedžia finką pušies link. Durklas pasiekia pušį, bet neįsminga, nukrenta į samanas. Per lengvai sviesta. Reikia daugiau vieko. Reikia visos jėgos!

Antram sviedimui kruopščiai rengiasi. Įkvepia pilnus plaučius... Orą kiek galint ilgiau sulaiko... Ir iškvepia! Vėl įkvepia – iškvepia... Galiausiai, pridėjęs prie akies nusitaiko ir... sviedžia, kiek tik macės sukaupęs turi. Finka švilpte nušvilpia link pušies. Bet... pušin neįsminga.

– Rikošetas! – nori riktelt Henris. Nespėja. Šveistoji finka, šonu atsimušusi į kamieną, skrieja atgal ir...
– Vo jergau!
... Sminga į Endrio šlaunį. Sekundę kitą amą praradęs vaikis dėbso į kojos mėsoje styrantį svetimkūnį. Kraujo nėr, skausmo taip pat. Endris sukanda dantis ir trukteli už koto, kraujas – čiurkšt!.. – finką išmeta...
– Daktaro! – rėkia Henris. – Kur medicina? Pagalbon, seselės!..

Endris, kiaurai išbalęs, užspaudžia žaizdą delnu ir nušlubčioja į šalip esančią mokytojų sanatoriją. Grįžta jau subintuota šlaunim, bet finkos neberanda... Visus krūmus išlandžioja...
Nėra! Dingo!

Prapuolė vasaros uždarbis, prapuolė didžioji vaikio svajonė.
Liko randas šlaunyje. Su juo ir vaikščios visą gyvenimą.
Ir visą gyvenimą nekęs ginklo. Jokio.

2009-02-23 11:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-10 12:21
zirzule
Puikus kūrinys, priglausiu asmeniniame archyve.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-25 11:02
klimbingupthewalls
skaitykit vaikai, nes tokios kalbos greitu laiku nebeišgirsim. o ko mus autorius norėjo pamokyti, ateities vaikai gal ir iš viso nebesupras :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-25 08:04
Šioks Toks
Ele ir reikia būti senam kaip pasauliui, kad dar tuos laikus prisiminti. Labai vaizdžiai `nutapyta`, net mano mama taip nepapasakotų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-24 23:30
Koncervų vartotojas
man no tokių kūrinių nė šilt, nė šalt, votep
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-24 23:07
linkesdometis
Įdomi istorija. Pabaiga vos vos priminė Biliūno "Kliudžiau". Perskaičiau vienu įkvėpimu.

Sėkmės

d
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-24 18:57
Mikė Lilikė
Geras žurnalistas esate, bet kad toks geras rašytojas - nežinojau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-02 23:17
ška
Na, taip, čia jau nebe rašykinis braižas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-24 14:52
švo
Šaunus darbas. Viskas pagal taisykles, nors tikrai ne visada jos būtinos. Itin žavi vaizdingumas.

Lauksiu kitų kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-23 21:11
klimbingupthewalls
aš labai tikiuosi, kad tai tikrai Jūsų kūrinys, o jeigu taip, tada sveikinu čia prisijungusį ir džiaugiuosi, kad dalinatės savo kūryba.
iškalba ir pasakojimo gyvumas pavydėtini.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-23 14:17
Šnekorius
Jei tik galėčiau šitą darbą vertinti, ne 5, bet mažiausiai 25 balus derėtų duoti. Sužavėtas šiuo profesionaliu (netikiu, kad tai mėgėjiškas darbas) kūriniu. Nuostabesnio darbo nesu skaitęs nei vienoje literatūrinėje svetainėje. NUostabi, šviesi ir gyva kalba, nežiūrint į kieno, palangiškio, atėjūno ar žydo lūpas įsprausta. tekste ne tik puikus siužetas, bet ir begalė pažintinės medžiagos. Sužavėtas ir tiek. Bet yra vienas bet. Duok, Dieve, kad pasirodytų jog aš neteisus. Bijau, kad kūrinį (čia) perskaitys labai nedaug skaitytojų, nes jis palyginus ilgokas. Ir dar štai kas. Žinot, man atrodo, kad pradžioje yra per daug istorinės ir jau labai konkrečios, reportažinės medžiagos. tai taip pat gali atbaidyti skaitytoją.  Tai vat tiek. Lenkiuosi prieš Jūsų talentą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą