Pasaulis eina iš proto

Pasaulis susvetimėjo ir aš negaliu to pakęsti. Tai lėtai, bet užtikrintai mane žudo. Aš noriu su savo draugais paplepėti kavinėje prie arbatos puodelio, o ne bendrauti kompiuteriu. Aišku, technologijos žengia į priekį, bet tokį bendravimą, nežiūrint vienas kitam į akis, pripažįstu tik vienu atveju – kai kitos galimybės tiesiog nėra, nes žmogus, kurio tu pasiilgai ir su kuriuo nori bendrauti yra toli. Tik tokiu atveju. O kitaip..

  Kitais atvejais nenorą susitikti aš suprantu kaip nenorą matyti. O kaip gali laikyti draugu žmogų, kuris nenori tavęs matyti?
 
  Todėl manau, jog man čia ne vieta. Nuolat jaučiuosi esanti ties depresijos riba (o taip, bet kokiu atveju man yra gryni niekai apsiverkti dėl menkiausio niekučio ir pareikšti, kad nekenčiu savęs...). Noriu ką nors pakeisti, tačiau tai nėra taip jau lengva. Na, pirmiausia todėl, kad nežinau nuo ko pradėti. Kaip išmokti mylėti save, kai tau atrodo, jog visas likęs pasaulis tavęs nekenčia ir esi jam nereikalingas?

  Žinoma, galima prisipirkti knygų apie pasitikėjimą savimi ir kitas nesąmones. Tačiau aš manau, kad ne iš knygų turi ateiti pokyčiai. Kažkodėl manau, jog pokyčius sukeltų kito žmogaus pasirodymas mano gyvenime. Bet kodėl tam, kad pasikeitų mano nuomonė apie save, kažkas turėtų nurodyti man kryptį? Ir išvis, kodėl žmonėss taip priklausomi nuo kitų nuomonės? Taip, taip, žmogus yra sociali būtybė. Žinau. Tik žinojimas dar nereiškia supratimo.

  Nors ir tie žmonės visi skirtingi. Vieniems rūpi kiti, kitiems ant kitų žmonių nusispjaut. Vieniems visiškai nieko nereiškia suvilioti patikusį žmogų nekreipiant dėmėsio į galimas pasekmes, o kiti pagalvoja ar tai bus gerai.

  Aš priklausau antrajai grupei. Mėgstu stebėti žmones, kaip jie bendrauja, kaip daro vieną ar kitą darbą. Labiausiai man patinka stebėti žvilgsnius. Tikra tiesa, jog akys yra sielos veidrodis. Iš to kaip žmogus žiūri galima labai daug pasakyti apie jo jausmus. Aišku, visada yra klaidos tikimybė.

  Nesu kovotoja, jei pastebiu, kad man patinkantis žmogus stebeilijąsi į kitą leidžiu jam laisvai rinktis. To paties tikiuosi iš kitų, bet... Bet jaučiuosi lyg būčiau vienintelis taip besielgiantis žmogus. Ir kas baisiausia, niekaip negaliu perlipi per save. Man tai atrodo neteisinga.

  Yra žmonių, manančių, jo toks mano elgesys labai gražus ir pagirtinas, tačiau kodėl tuomet aš nesijaučiu gerai? Kodėl atrodo, jog tie, kurie lipa per kitų žmonių galvas ir jausmus, kurie nesustoja ir nepagalvoja kaip po tokio jų poelgio jausis kiti, kodėl tie žmonės atrodo laimingi, o aš ne? Kodėl aš taip negaliu? Kodėl man rūpi kitų žmonių laimė, kai aš pati jiems nė velnio nerūpiu?

  Aš labai daug klausinėju (lengva pastebėti...). Tai erzina. Ne tik kitus, bet ir mane pačią. Tačiau žinau, kad nenustosiu klausinėti kol negausiu atsakymų. Šis žinojimas mane

  Tikriausiai atrodau nuolatos suirzusi. Na, greičiausiai taip ir yra. Nes esu priklausoma nuo kitų žmonių. Taip, man reikia tai pripažinti. Juk prisipažinimas yra pirmas žingsnis į pasveikimą, ar ne?
Esu rami ir švelni lyg pūkas, kai jaučiuosi reikalinga. Ir pastebima. Tik, deja, aš nemoku žaisti.

  Kadangi pati nemeluoju, tai to tikiuosi ir  iš kitų žmonių. Ir man toks noras atrodo sąžiningas. Bet mano norai ne itin kam nors rūpi.
Kai priešingos lyties atstovas rodo tau dėmesį, tai visuomet yra malonu. Net jei šiaip jau tas žmogus nelabai tavo skonio. O jeigu jis tavo skonio... Na, tuomet prasideda žaidimas. Tik reikia suprasti, jog žaidžiama ir pernelyg neįsijausti. Kartais taip lengva peržengti tą ribą ir pradėti tikėtis ko nors daugiau...

  Taip, taip – kalbu iš karčios patirties.

  Tai buvo žavu. Labai žavu. Netgi drįsčiau teigti, jog labai intymu. Nors be apsikabinimo vienintelis artimesnis fizinis kontaktas tebuvo bučinys. Juo viskas ir pasibaigė. Nes tas susilietimas lūpomis reiškė, jog kelio atgal nėra. Todėl žaidimas turėjo baigtis. Ir prasidėti kitas. Arba baigtis absoliučiai viskas.

  Aišku, dabar galiu vaidinti auką ir guostis visiems, kas tik pageidautų ar šiaip būtų pakankamai nelaimingas gavęs galimybę išklausyt mano verkšlenimus kaip man nesiseka. Nesiseka, tai nesiseka. Pasiseks kada nors. Užtat dabar turiu gražių prisiminimų.

  Taip, taip, galėjo būti ir kitaip... Bet nebuvo.

  Tačiau tas slaptumas, viešai nerodomas, tik man skirtas dėmesys buvo itin šildantis. Apsikabinimai susitikus ir išsiskiriant, saugojimasis, kad kas nors nepamatytų... Vaikiška, bet taip miela...

  Ir netgi intymiau už seksą. Nors... Na, čia jau kiekvieno asmeninis reikalas kaip žmogus supranta intymumą. Kai kuriems tai tėra aistros patenkinimas, kai kuriems – žmones siejanti paslaptis, tarpusavio ryšys. Ir dar ta pati aistra, tik kitokia. Intymesnė.