Kodėl jaučiuosi klaikiai,
Kai myliu savo draugą?
Jausmai neturi saiko,
Jaučiu vaikinui trauką...
-
Iškrypęs, išsigimęs,
Darau pasauliui gėdą.
„Jį nubaudė likimas“ -
Tave mintis ši ėda.
-
Bet pagalvok dar kartą,
Protingai apsvarstyk,
Ar žmogų smerkti verta,
Tikrovę pamatyk.
-
Nėra čia nieko blogo,
Ir smerktino juolab.
Žmogus pamilo žmogų,
Taip buvo juk nuolat.
-
Akis, širdis ir siela,
Aš lygiai toks kaip Tu.
Turiu didžiulę sieną.
Bijau tokių kaip Tu.
-
Ir, kad ir ką sakytum,
Aš myliu JĮ stipriai.
Net jeigu aš ir klystu,
Skaudės tik laikinai...
Stipriai tu čia paatviravai. Patraukia dėmesį. Tikrai nereikia didaktikos (trečia strofa), teisinimosi nereikia, jei jau pasiryžai išdėti kas ir kaip. Nelabai man logiška su ta siena: "Turiu didžiulę sieną. Bijau tokių kaip Tu." Kiap ir neturėtum bijoti, jei jau nuo pasaulio didele siena atsitvėręs. Mano nuomone, geriau būtų priešingai - pabrėžti, kad sienos - plonos, jautrus esi kitų nuomonei, kaip pats rašai. Gal tada tiktų:
"Dar plonos mano sienos -
Bijau tokių kaip tu." Ar panašiai. Čia tik mano nuomonė. Sėkmės. Turi ką pasakyti.
"nera cia nieko blogo ir smerktino juolab" reiketu keisti kitais zodziais, ta prasme pasakyti idomiau, uzslepti minti.skaitytojas ir be to pasakymo turi itiketi, kad cia nieko blogo. tema man labai artima, todel drasu bandyma ja rasyti vertinu labai palankiai.