Kaip ateina pabaiga (?)

*~nes buvo tai skirta už protą
sielą kūną kad suprasti,
jog nieko nuostabesnio pasaulyje nebūna

net lietūs nutilo ir įsiklausė senamiesčio gausmo..
gėlė betoniniam skvėrely išdygo
pražydo delnuose tavo juokas. ir viltys
ir žodžiai tarpusavyje nustojo pintis

popierinės širdelės skilo lyg stiklinės
ir ašaromis
kriaušinėmis išbiro ant gėlės betono,
o ta ir nuvyto nesulaukusi dar vieno ryto.

nesulaukusi naujos lietaus melodijos kurtos,
kurią dar ilgai vėjas niūniuos
kol nebepūs. ir sustos
padėkos naujam rytui ir išeis
nesuspėjąs išgerti kakavos iš tavo dryžuoto puodelio.
juk dabar ji atšalusi stovi ant stalo..