II_6186

Tu kirbėjai mano širdy ir tiesei mano ranką prie plieno geležčių, turėjusių perverti man krūtinę. Tu plėšeisi, šūkaliojai, nedavei ramybės minty. Embriono poza nugrimzdau į tolimą gelmę, raukšlėjausi nuo laiko, nuo vandens osmoso šmosmoso.. Tirpau lyg cukrus karštoje mėtų arbatoje, įsisupau į bangų šėlsmą, bangos keterų pastogę. Šliuožiau savo užpakaliu per purslų platybę. Ramybė sumaištyje. Laivai, klegesiai, piratai. Sekiau jį. Ne Tave. Bėgdama nuo Tavęs sudariau nenumaldomą biologinę grandinę. Tu, kaip maitėda, rijai mane žvilgsniu, krauju pasruvusios akys plėšė mane į gabalus. Aš, kaip kokia lengva vėjo sesė - kregždė, laviravau jausmų sriuboj, viriau virtuvėj, kepiau širdies keptuvėj, bėgiojau maratoną stadione. Jis sėdėjo, ant bangos prieš mane. Kritau ant jo. To mažo stiklo žmogelio, žadinusio mane naktimis ir visada primenančio, jog miegočiau su viena atmerkta akim, nes spintoj slepiasi tas, kurio vardo niekas niekada nemini. Kas jis, tas, kurio vardo niekam nelemta sužinoti? Liko idile, palaidu balionu, bekraščiame danguje.

Visada mėgau Tavo pirštus. Kaip braukdavai jais man per stuburo liniją nugaroje. Kaip po to staigiai Tavo ranka smigdavo man į širdį, kita - į mintis, ir aš tapdavau tavo pakaliku, nerūdijančiu robotuku. Mechaniški judesiai būdavo visada plastiški, nes pamiršdavai suveržti mano sąnarius, kaip kokiam narkomanui, negavusiam nuolatinės savo dozės. Prisimeni, kaip liepei ir man vartoti? Tai Tu paimdavai mano ranką, kurio judesyje atsirasdavo tie chemikalai, kuriuos Tu suversdavai man į gerklę. Ir tada aš būdavau žaliu lėktuvėliu, bet nemanau, kad narkotikai taip mane paveikdavo... Viską darydavai juk Tu.

Bet tai buvo seniai... Kai dar širdy nebebuvo skylės, į kurią sugebėjai vėliau įkišti savo nutukusią subinę.. Minties pakalikė. Aš - Tavo pakalikė..

Tu - parazituojantis ąžuolas širdy..