taip tykiai tykiai...

Kada skardžiu, einu krantu,
Virš medžių, upių mylimų,
Kai pasitinku ir palydžiu,
Gyviausią tėkmę iš gyvų.

Ramybės bučinys vadinas, -
Nebegyventi laukimu.
Sukurti giesmę neeilinę:
Su rytmečio pirmu paukščiu.

Tik nuo kaitros nereikia slėptis.
Nuo šalčio eit greitu žingsniu.
Tykioj vienatvėje užsnūstis,
Ieškoti sau gerų namų.

Ramybės bučinys svaigina, -
Prie laužo būti taip jauku.
Tos geros dainos atgaivina,
Jos atveria duris širdžių.