Jazminai

- Lieptas supuvęs.
- Kas?
- Lieptas. Supuvęs.
- Kur? Koks lieptas?
- Ana va. Supuvęs.
Parodo pirštu į seną rąstigalį.
- Reikia nuspirti jį kur nors atokiau, - sakau ir jau taikausi spirt.
- Neliesk. Traukis. Nuskęsi, - ji užsidengia akis ir stovi ašarodama.

*

Su Marta susipažinau vaikystėj. Tą vasarą, kai ją pirmąkart pamačiau, man buvo penkeri. Mamos aprengta rožiniu maudymosi kostiumėliu su barbe ant krūtinės bandžiau išdidžiai eiti pieva. Smilgų viršūnės lingavo man virš galvos, perdžiūvusios žolės traškėjo po kojom, primindamos židinio traškėjimą kalėdiniuose filmuose. Ieškojau žemuogių. Galvojau, kad jos atrodytų daug gražiau, jei sirptų žiemą. Tada atvažiavusi į kaimą švęsti Kalėdų prisiskinčiau uogų, susimesčiau į pieną, įsitaisyčiau prie įkaitusio radiatoriaus priešais televizorių ir žiūrėčiau, kaip Kalėdų senis besisūpuodamas savo kėdėj skaito vaikų laiškus, o jo numylėti elfai šildosi sušalusius delniukus priešais ugnį.
Matyt kažkas buvo išnaikinęs žemuogyną, mat priėjusi užakusį, šermukšniais ir dar nežinia kokiais šiurpiais, vorais ir musėm apsiveisusiais, augalais apaugusį prūdą, nieko neradau.
Pamenu, rankoj turėjau degtukų dėžutę su negyva kamane viduj. Jos vardas buvo Magdė. Dar nesupratau, kas yra mirtis, bet labai norėjau tai išsiaiškinti.
- Mam, galima aš mirsiu? - kaulydavau.
- Ne.
- Kodėl?
- Dar anksti. Pirma aš, po to – tu, – ir minkštas mamos delnas nuslysdavo mano įkaitusiais plaukais.
- Ne, aš! Aš noriu!
Žadėdavau mamai pažaidusi susitvarkyti žaislus, pradėti valgyti grikių košę, nebepešti plunksnų iš pagalvių, vakare tvarkingai susidėti rūbus ant kėdutės, bet mama buvo nepalenkiama. Klausimas „kodėl? “, kurį ištardavau begalę kartų, taip ir liko iki galo neatsakytas.
Maniau, kad Magdė miega ir jei ją patupdysiu ant dobilo, atsibus, nuskris „pasikamanėti“, o vakare grįš į degtukų dėžutę. Bet atsidūrusi ant dobilo žiedo kamanė nepabudo. Už nieko neužsikabinus, net nepabandžiusi to padaryti – kas man atrodė be galo keista – ji nusirito žemėn ir dingo tarp žolių. 
Nepamenu, kokiais žodžiais keikiau Magdę. Turbūt spygavau gan garsiai, mat neišgirdau, kaip priėjo Marta. Ji čiupo mane, pakėlė nuo žemės ir paklausė:
- Kas nutiko?
Martos akyse pamačiau jūrą. Tokią tykią tykią. Joje atsispindėjo dangus, kuriame laigė avytės. Viena rupšnojo žolę. Turbūt pajutusi mano žvilgsnį ji pakėlė galvą ir įsispitrijo į mane.  Avytė vietoj akių turėjo mano išeiginės suknelės sagutes – juodas, blizgias, visada šaltas šaltas. Man virš galvos ėmė suktis žuvėdra. Ore nubrėžusi man porą aureolių ji paklausė:
- Kas nutiko?

*

Kiekvieną antradienį laikas čia nustoja judėjęs nuo 11:00 iki pusės pirmos. Laikrodžių rodyklės apsnūsta ir vangiai juda į priekį. Joms vaidenasi, kad yra vidury Saharos ir nežino, kurion pusėn eiti, kad greičiau rastų pavėsį. Kiekvienas laikrodžio krumpliaračių trakštelėjimas kaip bažnyčios varpo dūžis nuaidi jų ausyse ir jos bando spiegti, bet nepavyksta nė cyptelti.
Čia vakuumas. Čia nesklinda garsai ir viskas minga. „Pasigailėsi, kad gimei, “- kažkada pasakė žmogus, kuris manė, kad mano ir jo vaikystėms šiam pasauly neužtenka vietos. Ir aš tikrai gailiuosi. Kiekvieną antradienį nuo 11:00 iki 12:30. Ir nors turėčiau spoksoti į ekraną, mėgindama suprasti, ką kalba akiniuota rupūžė, be perstojo barškinanti baltus centus nutrintų kelnių kišenėj, sėdžiu palinkus virš popieriaus lapelio ir paišau Martą. Antradieniais likus porai minučių iki 12:30 jau matau ją tokią, kokią išvydau tada, kai pievoj palaidojau Magdę.
- M. Tada reika už ją pasimelsti. Klaupkis ir kartok: Tėvę mūsų, - pasakė Marta.
- Tėve mūsų.
- Kuris esi danguje.
Mūsų rypavimą nutraukė mama. Atbėgusi ji griebė mane glėbin, už kažką padėkojo Martai, prižadėjo padėti suvežt šieną ir nusinešė mane namo.
Vakare priverčiau mamą kartu pasimelsti už Magdę.
- Klaupkis ir kartok: Tėve mūsų.
- Tėve mūsų, - sumurmėjo mama. Stalinės lempos apšviesta ji buvo panaši į šventąją, kurios paveikslėlis stovėjo močiutės miegamajame ant tualetinio stalelio. Pamaniau, kad kai turėsiu vaikų, versiu juos melstis mano mamai.
- Kuris esi danguje.
- Kuris esi danguje.
- Labanakt, mam.
Jau žiojosi atkartoti ir paskutinę frazę, bet, matyt, apsigalvojo. O man dingtelėjo, kad mylėčiau mamą dar labiau, jei ji mane vadintų mama.
- Tai viskas?
- Taip.
- Tada labanakt.

*

Aš rūkau atsisėdusi ant betoninių laiptų Arkadų kiemely. Galva pulsuoja nuo muzikos, kurią springdamas groja mp3 grotuvas, o krūtinėj ropinėja visi pasaulio vabzdžiai. Jei tik betoninės kolonos galėtų klausyti muzikos, paprašyčiau kokio nors skandinaviško Bilduko Stebukladario paversti mane kolona. Trupėčiau nuo savo muzikos kaip šv. Onos bažnyčia nuo transporto, bet būčiau viskuo patenkinta. Aš būčiau laiminga kolona.
Kažkada Marta pasakė man, kad norėtų nuvykti į Vilnių.
- Ką tu ten veiktum?
Pastovėtų ant stebuklingos plytelės Katedros aikštėj.
- Jei nori, aš už tave ten pastovėsiu, - šyptelėjau.
Tą vakarą Marta daugiau nieko nebepasakė – tik vis žvilgčiojo į laikrodį. Aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad suprasčiau užuominą – kimšausi braškes burnon taip, tarsi tai būtų mano paskutinė vakarienė.
Iš tiesų tą vakarą paskutinį kartą valgiau braškes užsigerdama šaltinio vandeniu ir uosdama Martos namų kvapą. Viskas čia dvelkė jazminais. Martos namuose kvepėjo Marta. Marta kvepėjo jazminais.
Martos stiklinė akis kvepėjo jazminais.

*

Iš pradžių Marta man kėlė siaubą – gąsdino nejudri jos akis. Ji priminė man stiklinę dėžutę su brangakmeniu viduj, bet tai, kad ta dėžutė – Martos akiduobėj, vertė mane jaustis nemaloniai. Tačiau vis tiek negalėjau nespoksoti į tą akį.
- Baik taip įžūliai spoksoti į žmones, - kartą sušvokštė mama. Mes buvom bažnyčioj. Aš sėdėjau tarp mamos ir Martos. Kol kunigas spyruokliuodamas priešais altorių kalbėjosi su angelais aš bandžiau užmegzti pokalbį su Martos akimi. Tik mamai mane sudraudus Marta pažvelgė į mane ir mirktelėjo. O gal tiesiog sumirksėjo sveikąja akim – ta kita dieną naktį žvalgėsi po pasaulį savo žuvišku žvilgsniu.
- O kaip tu miegi? - po mišių paklausiau.
Marta užmerkė sveikąją akį ir palenkė galvą, kad matyčiau. Brangakmenis jos aky žiūrėjo į mano lūpas. Kietai jas sučiaupiau, kad nesugalvotų pasakyti ko nors, dėl ko negaučiau cukrinės voverės. Marta giliai įkvėpė, šyptelėjo ir taisydama mano apykaklę sušnabždėjo:
- Jauti? Jazminai kvepia.