ir vėl - jam. kam daugiau...

lyg mano kūnas alkanos žarijos:
ištroškę meilės, skausmo ir mirties.
spyglių žalumą liepsnos kaitrios ryja,
o tu juokies visai be priežasties

nukirsk mane, įmesk į kaitrią ugnį -
tave apglėbsiu vėjo šiluma.
per pilnatį sugrįšiu iš bedugnės, -
tu juoksies dar; bus vėl rami žiema..

kodėl tau mano skausmas juoką kelia,
kodėl šaipais iš meilės ir mirties?
tik dėl tavęs pasirinkau šį kelią,
tiktai dėl šypsenos, akių, širdies

tu vis juokies ir net linksmai kvatoji,
kai aš kantriai verkiu sakais lipniais,
virstu ugnim - gyvybę tau aukoju
ir nakčiai apsikloju pelenais