Filosofo gyvenimas

Ar aš knyga, kuri pasauliui davė peno?
Ar aš mintis, kuri gyvenimą sugriovė saujoj?
Jauki tyla, šalta naktis ir pievos kvapas
Tas paprastumas išminties taip gaiviai slegia.

Neužmarštis tarp rankų kūrė gaisrą
Grakštaus tikėjimo savim ir  padėties stiprumą.
Kaip melodingas paukštis pusbalsiu ištaręs „eisim“
Aš – žodžių vergas, pasiklydęs ir praradęs aistrą.

Nebeturiu namų, beprotiškai šiltų, mielų kampelių.
Nėra... Tylu... tik akys ieško akmenim pasėto kelio.
Ar dar galiu gyventi ten, kur akys matė šviesą?
Ar dar tikėt savim galiu, kai žodžiai lieja tiesą?

Aš numarintas paukštis praeities be balso stygų.
Aš neramios nakties pelė, nesugebėjus graužti knygų,
Nes aš pati knyga, kuri gyvent pasaulį moko.
Ne išminties pilna dvasia, Tėvynės atminimų dvoko...