Snaigės

Snaigės.. Jos krinta ir gula ant tako,
kuriuo nuo jų darosi, tik sunkiau eiti...
Alsuoja baltu šalčiu į mano rūškaną veidą...
Bet man nešalta!

Aš sukurtame iliuzijų, pramoninių
ir reklamos, ir žmonių apleistame
pasauly...
Slysdamas ant snaigių žingsniuoju..

Sugrubę pirštai neša baltą
maikę, parištą ant pagalio,
tekančio mėnulio šviesoj,
nusidažiusią juodai...

Čia nėra žmonių, nėra sielų
ir spalvų čia nėra,
egzistuoja tik balta ir juoda,
baltam kambary su juodu stalu.

Aš pasislėpęs, prie stalo palinkęs,
šifruoju, ką snaigės man sako
ir laukiu šviesesnio rytojaus,
be jų...