„Palydėk mane, vėjau“ arba „Eilinė moteris“

Ankstų rytą ji nubudo lyg po šimtamečio sąstingio, ir, paskaičiusi savo sąsiuvinį, numestą ant stalelio prie lovos, pati sau užsimerkusi pakartojo, ką ką tik užrašiusi:

Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų...
Žirgai skrenda, kiek tik nori, -
Skrendam, lekiam vienu du!

[...]

Jis įdėjo žmogui širdį
Su troškimais neramiais,
Vasaros vynu nugirdė, -
Jis ir nuodėmes atleis!
Paskaitė, lyg dienoraštį iš naujo atsivertus. Kai pakirdo skurdžiam pusryčiui, lipdama iš lovos, vos galva neatsitrenkė į palėpės lubas. O taip, ją taip slėgė ta maža, ankšta, kūną ir sielą sukaustanti ertmė, vadinama kambariu. „Tai greičiau karstas, o ne kambarys“, pamanė ji ir nutarė šiandieną neiti į pamokas. Nesijautė gerai. O ir metas neramus. Jos mergaitės per daug nenusimins, juk vienaip ar kitaip, per jos pamokas mokinės dažniausiai čiauška, užsiima sava veikla, išskyrus tai, kad domėtųsi literatūra. Lietuvių, užsienio, nesvarbu... Kad tik domėtųsi. Negalėjo ji dar žinoti, jog po dvidešimties metų, mokyklos skverelyje stovės paminklas jai... O dabar, dabar tik pilka būtis. Karsto formos kambarys, suvaržyta siela ir vienatvė. Egzistencinė vienatvė. Ji negalėjo Antano Škėmos paskaityti, nes jis dar vystykluos vartės, kai ji jau išėjo, bet jautė, kad kažkas vėliau rašys apie egzistencinę vienatvę. Taip, išsivaduoti iš egzistencinės vienatvės šiuolaikinis žmogus teturi du būdus: išprotėti arba nusižudyti.
Kas man iš to, jog mergaitės mane myli? Vis tiek atsiranda tokių, kurios direktorei įskundžia, jog „Mokytoja pamokos metu žiūri pro langą, pamiršdama mus“, arba „Mokytoja reikalauja iš mūsų per daug“, o gal „Mums skaitant naują kūrinį, pavyzdžiui mūsų taip mėgstamą Ana Achmatovą, mokytoja staiga ima kažką rašyti savo sąsiuvinyje, visiškai mus pamiršdama“:

Palydėk, palydėk mane vėjau,
Tik vakaras klaidžioja čia.
Artimi ir draugai neb‘atėjo,
O žemė tyli ir kurčia.

[...]

Aš buvau kaip ir tu, laisvūnas,
Baisiai troškau gyvent ir mylėt.
Matai, vėjau, atšalęs jau kūnas,
Ir rankų nėra kam sudėt.
Negalima šitaip palikti, mokytoją reikia nubausti. Ji merginoms nerodo tinkamo pavyzdžio. Bet šiandien kitaip. Šiandien ji neis ten. Šiandien dieną ji skirs sau. Savo egzistencinei vienatvei ir savo asmeninei išeičiai. Apsirengė. Nedaug ką turėjo senoje, dar mamos dovanotoje, sunkioje skrynioje. Bet jos apranga bylojo apie suvaržytą dvasią. Kiekviena detalė, kiekviena klostė ar raukinukas. O taip, jai patiko nėriniai, jai patiko ir prisegamos kojinės. Tai darė su precizija. Su tyliu pasimėgavimu. Niekas iš manęs negali to atimti, po išorine kauke aš esu tik sau. Ant dailių, šiek tiek pabalusių kojų užsitempė kojines, užsisegė kuklų sijonuką, sunokusių slyvų spalvos, ne trumpesnį nei sulig keliais. Korsetas, įtempiantis jos ir taip liaunesni nei reikia liemenį darė jos figūrą dar trapesnę. Šiltas, švelnus megztukas. Netikrų perlų vėrinys. Tamsūs plaukai šukuojami taip griežtai, šiandien krito ant pečių stambiomis garbanomis. Galvą maudė nuo įtampos, atsirandančios nuo kasdienio plaukų segimo į kuodelį. Šiandien ji juos išsišukavo šepečiu. Ir paliko. Akys žvelgė į mažą veidrodį, apimantį tik veidą, bet ne daugiau. Jos liūdnos, pavargusios akys. O kur mano ugnis? Aš lyg paukštis narvelyje, bet mano giesmės, kad ir kaip stengtumėtės, neužgniaušite.
Kai atėjo eilė bateliams, ji skeptiškai nužvelgė visus „laivelius“, vienodus ir su kiek įmanoma žemesniu kulniuku. Pasidarė liūdna. Spintoje dar turėjau vienus mažai nešiotus batelius su sagtimi, ant aukštesnio kulniuko ir ne pilkus. Taip, jie mokyklai visai netinkami, todėl ir stovi naujutėlaičiai trejus metus. Apsiavė. Pavasaris. Pavasaris! Bet kodėl mano širdis staugia it tūkstantis vilkų? Kodėl jis taip toli? Tiesą pasakius, aš net nežinau, ar jis yra. Tik jaučiu, kad turi būti kažkur netoli. Gal tai ne tas žmogus, su kuriuo šiandien susitiksiu, bet galėtų būti į jį panašus.
Aukštas, juodai apsirengęs, prakaulus vyras. Gilių akių. Rimtas, ji jau ir pamiršo, kaip jis šypsosi. Jei iš vis... Bet su juo gali kalbėti, ir ne tik apie klasės žurnalo vedimą, ėjimą į miesto šokius, naują dėstymo metodiką ar kaip geriau velėti skalbinius. Jam ji atsiveria. Nes jis ja nesidomi kaip moterimi, štai kur paslaptis. Ji jaučiasi žmogumi, neturi jaudintis dėl to, kad neparodytų nepadoraus signalo, ar netyčia per garsiai nenusijuoktų. Būna kartais ir taip. Dar prieš tris dienas direktorės kabinete raudo, klausydama raporto apie tai, kokį nederamą pavyzdį rodo jos elgesys mergaičių akivaizdoje. „-Atleiskite, ką Jūs man norite pasakyti, tamsta? „ Pasirodo, į gimnaziją atėjus naujam prancūzų kalbos mokytojui, merginos pastebėjo jo artimą bičiulystę su ja, pietavimą valgykloje, pokalbius pertraukų metu. Kada viena užmatė jį lydintį ją namo, „tai buvo paskutinis lašas taurėje“, dailiai vingriai užbaigė direktorė. Ji nesuprato savo kaltės, bet nuobaudą priėmė klusniai. Laikytis nuo mokytojo atokiai, ir dvi savaites po pamokų dirbti neatlygintinai su sunkaus elgesio mergaitėmis. Bet ne šiandien. Šiandien ji turi reikalų. Namų šeimininkė leido paskambinti į mokyklą, kad praneštų, jog serga.