Nesupyk, bet tai apie mane...

Sekundėlė sustojo stovi galvoja nė žingsnio į prieki atgal
Koks keistas meniu saldusis smalsumas apkartintas ilgesiu
Nieko skanu, nežinomo vaikiško dėmesio, ačiū, kad pakvietė
Atsiprašau, bet tas troškulis klausymas šioje puotoje

Nustembu greitesnis už šviesą nejaugi skaito mintis

Nespėjau pagalvot malšino atsakymu brandintas neliestas vanduo
Bijojau galvot bijojau pratarti žodžius
Įkaitusios linijos kirto per sąskaita neatsiliepiant į skambučius

Staiga.

Sustojęs teatras vėl pradeda vaidint
Matau kaip sekundėlė virsta į „kasta“ pradeda dalint
Vieną trys Šimtai milijoninę dalį, kaip galima matyt?

-O jis paklausė - Ar vartojai?

atsakymo nelaukė lyg pavyzdį paaiškinimui suvokt pasiūlė
turėjo omeny
kai plečiasi tavo akies vyzdžio rainelė tu plačiau žvelgi pasaulį


Žmonės matys tik liepą žydinčią žiedais
Tavasis žvilgsnis taigą, kurį žaliuos ir tęsis vis tolyn
Smėlio smiltelės atspalvis ne tavo nuotrauka viršelio nepasieks
turėsi dykumos odą džiovinama kaitros
upeliai tekės vagomis išdraskytais veido randais
jie bus tušti kartais bus gėda pakelt akis
drąsiau su tavimi tiesa ir gėris
esi nuotaika kaip jausies Tu, taip ir kiti
vienas kart laimėje, du kart kaip įniršti

-Nepyk! Paverčiau tave žmogumi
Sunku žemėj bus gyvent angelas esi
Mano sūnų jie nužudė...
Atsargiau! Žmonės žiauri „rūšis“!
Sugriauk jų mąstymą Iš naujo pastatyk
Dovanoju ryšulėlį, jame savižudybė, pasirinkimas tavo:
juos išgelbėsi ar paliksi pražūčiai?
Kaip bebūtų „aš“ suprasiu...