Rašyk
Eilės (73321)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10350)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Istorija.

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė - visi jie taps signatarais.

Lygiai po 63 metų nuo aukščiau aprašyto įvykio, o taip pat, praėjus geram pusmečiui nuo Maskvos olimpinių žaidynių, kurių metu vyko aršūs sporto susirėmimai, kur, kiek butaforiškai, kiek - ne, atsakys istorija, vienijosi broliškos tautos, ir medaliai buvo dalinami tik ir tik į kairę, 1981 m. vasario 16 d. pusiaudienį pabudo bunkeris. Slaptas bunkeris.

Gediminas Sidabras: (sunkiai) Rupūžės... Kad mus kur bitės sugeltų.

Fėdia: (apysunkiai): Bitės, tvaju mat? Mielaširdingasis, išliek savo įaugusią tulžį. (Ir prisišliejęs prie Gedimino atlapo, pabučiavo aprasojusį kovos draugo - Maskvos olimpiados progai skirtą - ženkliuką).

Gediminas Sidabras: Visu pirma, ne „tvaju, mat“, o „motušėla tava“. Bet štai, tu, drauge,... tfu... prieteliau, išpostringauk tinkamai man į suktą klausimą: kame dabar prasmė to, kad Jevgėnijus vakar pas mus bunkery buvo, o mudu, tarsi, ir kovojam, bunkeriuos berezistenciuonuodami, prieš jojo plauko tipažą?

Fėdia: (atsidusęs) Socialinis diskursas, tiesiog socialinis disk... Beje, pabrėžiu - ne socialistinis! Tiesiog užbėgu įvykiams už akių! (pamatęs seno bičiulio bepersikreipiantį veidą, tarsi iš snūduriavimo pabudo ir patikslino Fėdia).

Gediminas Sidabaras: „Socialinis“, sakai... O koks šito diskurso tikslas..? Pala (palietė smilium žavų Fėdios ūsą, ir perbraukė pirštu visu draugo lūpų ilgumu, kaip jis mėgo švelniai nutildyti žmones, visus vyrus ir visas savo moteris, taip ir netapusiomis jo žmonomis). Vakar, po sveikinimų, taip sakant, buvau išėjęs į budelę ant smėlio kalnelio. Nepasiekęs tikslo, parymau prie beržo, ir susmįslijau štai apie ką: gi sėdi Jevgėnijus, arba Giena, kaip Olios Kušakovaitė, ryšininkė mūsų, jį vakar švelniai vadino,... Beje, o tu žinai, nekvailybiškas mano bičiuli, kad yra multiplikacinis filmukas, sukurtas apie tokį Genadijų, krokodilą, taip sakant? (ties žodžiu “Krokodilas” bekeldamas šnektos toną, pirštu pagrūmojo į bunkerio lubas) 

Fėdia: (karštai ir susidomėjęs) Ne!

Gediminas Sidabras: (padėjo ranką ant Fėdios peties) Kada nusivesiu į kino teatrą, arba dar geriau, pas tą patį Jevgėnijų nueisim pažiūrėt, stribas sakosi turįs televizorių. Cha, (šyptelėjo į ūso - šįkart savo - kamputį) klausyk: pas Gieną filmuko apie Gieną žiūrėt, pas žmogų apie krokodilą, taip sakant, nors ne... greičiau pas krokodilą apie krokodilą. Bet jau gana apie filmų industriją.  (Fėdia pritariamai linktelėjo, perbraukė smiliaus krumpliu lūpas, ir buvo aišku, kad ši neišpuoselėta tema jį domino nė ką ne mažiau, nei vakarykščiai draugo nuotykiai prie beržo berymant)

Gediminas Sidabras: (tęsia) Taigi, kaip ir sakiau, ėjau ašai smėlio kalnelio linkui, ir jaučiu kaip mintis, ta, kuri iš pačios gelmės gimsta ir smelkias iš apačios į mane, į viršų, taip sakant... Tada man nušvito protas – o, mes juk galėjom į snukį tam Jevgėnijui!

Fėdia: (linkčioja) O, Galėjom!

Gediminas Sidabras: O tai, kad galėjom, bet mes, mat, alų skiestą acetonu su tuo, kad ir švelniai mūsų ryšininkės Olios Kušakovaitės Giena vadinamam, siurbėm. Tą socialinę diskusiją darėm...

Fėdia: Socialinį... Socialinį diskursą. Nesijaudink, apie jį ateityje dar parašys toks Jurgenas Habermeasas, tiesa, teisiniam kontekste.

Gediminas Sidabras: (žiūrėdamas į lubas tęsia) Taip, kaip ir sakai, socialinį... Bet šatia, tada, prie beržo,  atsiminimas atsivėrė, juk man kadais, dar prie upės VDU fizikos fakulteto jaunas studentas Sirtautas pasakojo: “Gedai, aš tavy gerą geną matau! Kovotojo. Ir tu kovosi, “jei bogu” kovosi. Dar tokiam Žemkalnyje, jis bus iš gretimo bunkerio, gerą geną matau, bet anojo būdas gali lemti tik sūnaus didį iškilimą. Bet ką čia daug, šnekėt, juk tik ateities tyrinėjimai, koncentruoti į šiuolaikinių dalelių greitintuvus, parodys kaip visata atsirado, ateitis parodys ir, ar kažkieno Sūnūs kovos atgimimo laikais. Bet Tu, Gedai, rimtai kovosi”. Išsiblaiviau, nurijau karčius prisiminimus, su Sirtautu susijusius ir tik dėl jo keisto būdo aptirtus, ir pradėjau kovot. Nuoširdžiai. O kiek kovota, mielas mano Fiodorai, keik gi kovota? (Fėdia tyliai sau po nosim: “Daug... daug... ”) Bet, visgi, Fėdia, per mažai, a?.. Fiodorai (ir ašara pasirodė sidabrinio Gedo dešinėje akyje) Per trumpa mūsų būtis, per silpna valia, kad su visais jevgėnijais išgėrinėjam, kad ir gimtadienio proga... Nepasiteisinimas visa tai! Per prastas mūsų būdas... Gal ir pavardė, kaip tik dėl to, mano tik “Sidarbras” yra?

Fėdia: (ramina) Pameni, dar vakar, dar prieš ryšininkės atneštą sniečkininkų dovaną, tu man sakei, reikia pridurti - išmintingai: “Pripažink, jog gera tau buvo su ja, pripažink... Gyvenimą reikia gyventi ir jį priimti visokiomis formomis. Kartais reikia išmokt atsiriboti nuo savojo aš, ir išmokti žvelgt tiesiai į akis gyvenimui, kad ir kokia ji būtų sūka”.

Gediminas Sidabras: (Kupinu nevilties balsu, tokiu, kuris košiasi pro dantis, kai kiekvienas gediminas jaučiasi nesuprastas) Apie kokias dar “sūkas”, apie kokias “akis” tu man kalbi, o kokis gi čia “gyvenimas”, jei net snukin.... mielasis, taip sakant? Aš apie daiktus savyje šnektą rezgu, o ne apie kokius atsitiktinius apsireiškimus kalbu...

Fėdia: (Apsilaižė savo viršutinę lūpą, Gedimino laižyti vis dar nesiryžo) Tai, va, kad ir apie akis ir apie sūkas, ir apie daiktus ir apie apsireiškimus, be to ir apie atsitiktinumus bei apie būtinąjį priežastinį ryšį, garbusis kovos broli, aš šneku. Taigis, taigis... Išklausyk tiesos balsą, besisklendžiantį būtin: Tik tik po tostų ir sveikinimų, Tau išėjus, ėjau į kamarą acetono, o gi žiū – Jevgėnijus, pas kurį dar šiandien žadėjom filmukus žiūrėt, Olia čiupinėja, ir tiesa - labai negrabiai. O gi siutas, taip taip, tas pats, kursai iš apačios kyla, užėjo. Pajutau tą reikšmingą troškimą ir sakau sau: “Dabar tai jau tik snukin”. Olia – rėkt, atseit, “visi jūs tokie, kiaulės... nedovanoti”. Tą socialistą jau tik tarpdurį pačiupau. Ir jau beveik snukin, o man iš ateities balsas, Jurgeno Habearmaso tokio, matyt rašytojas, ar mokslininkas berašantis – “socialinis diskursas”. Aš tatai perpratęs už atlapų...

Gediminas Sidabras: (Pertraukia) Aha, kaip tu mėgsti (Timpčioja nervingai galvą aukštyn-žemyn, bet iš laimės, tiktai iš laimės) Lygiai taip, už atlapų, kaip tu ir mėgsti....

Fėdia: Apie ką kalba. Aš jį už atlapų ir cituoju tave Gediminai Sidabrai “Dėkui dėkui, (tau, Jėvgėnijau – Fėdios pastaba) vis dėlto laikas eina... ” Atleidžiu. Ir pridūriau, kada mes pas tave kažko ateisim, kai tik su Gedu, vėl gi “kažką”, saukau, išsiaiškinsim.

Gediminas Sidabras: O, klausyk, dar kovosim?

Fėdia: Taip... rytoj.

Gediminas Sidabras: (Užsirūkė “Belamor Kanal” vienukę, pučia dūmą) O, kaip manai, brangus mano prieteliau, ar kas nors ateityje užrašys šį mūsų pokalbį?

Fėdia: Nežinau, istorija parodys. Turėtų.

Tada abu linksmai priklaupė ir Gediminas Sidabras pradėjo, vis garsiau ir garsiau, traukti inicialinę dainą, o Fėdia Bekojis pamažu prisijungė:
             
        Aš esu G>>>>>> S<<<<<<<
        Aš esu G>>>>>>S>>>>>>>

I promiss YOU we will meet AGAIN AND again, –said, Tu žinai, kas Amigo. Miško žvėreliams irgi reikia meilės...

2009-02-13 01:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-14 19:37
Valdovė
Neblogas darbas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-17 12:42
klimbingupthewalls
neįtraukia, nuobodu, paviršutiniškos blevyzgos :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą