Sumeluotos vilnonės mirtys

Apelsinine energija trykštanti saulė ritosi į kalniuką pro tankias egles ir mieguistus debesis... priešinga kryptimi negu prieš gerą šimtmetį valstiečio galva... kai jis pusgirtis lėkė nuo to paties kalniuko širmu arkliu kinkytu vežimu, o gal brikele... lėkė greičiau negu įmanoma tokio statumo keliu... ir neišsilaikęs staiga iškrito pro brikelės priekį tiesiai po geležiniais ratais... ir išleido paskutinį atodūsį, o gal paskutinįkart įkvėpė pro plaukuotą nosį, o gal pro prarūgusia namine degtine dvokiančią bedantę burną... o gal jis nebuvo girtas,  - tik pavargęs... o gal... nesvarbu, koks jis buvo... tą rytą priešinga apelsininei saulei kryptimi riedėjo rato nukirsta galva, atmerktomis akimis stebėdama nuo skardžio krintančią šyvą kumelę... nesvarbu, kad tai buvo širmas arklys... mirties agonijoj net spalvos kitos... žili valstiečio plaukai rinko kelio dulkes arba purvą, - kas ten žino – buvo pavasaris ar ruduo, - rinko paskutines gyvenimo akimirkas paskui brikelę link seklios Taipėdos... kūnas liko gulėti skersai prakeikto kelio... kūnas visada lieka... akys užsimerkdamos nužudo sielą... kūnas tarsi įrodymas, kad kažkas buvo... po to nebelieka ir įrodymo, tik aptrinta fotografija, o ir jos nebelieka... tik kažkieno žodžiai nelaimingame pasakojime... tik kažkieno mintys degančiose smegenyse... o kai minčių nebeliks?!
                          Kai nebebus manęs,
                          Kai nebebus jūsų. (A. Škėma 'Transcendencija')
Nebeliks manęs ir jūsų... liks saulė... ir nepasitikėjimas... o gal visa ši istorija kvailai sumeluota, kad vaikai pavasarį nebėgtų iš namų pabraidyti į dieviškąją gyslelę Taipėdą... į šventą vandenį, tekėjusį iš nukryžiuotojo J. Kr. pradurto šono... gal žila kaip anas valstietis senolė, verpdama šiurkščią vilną, sukūrė skausmą palei tankias egles... gal vaikai tikėjo... šiltą pavasario popietę slapta ištrūkę iš namų braidė akmenuotu Taipėdos dugnu... ieškojo apkalkėjusios kaukolės... gal nerado... gal sapnavo šeimininko raudančią negyvą kumelę... nesvarbu, kad arklį...
                                  *
Istorija tikra – valstietis žuvo... istorija sumeluota – tuomet jis buvo nužudytas... žilaplaukės verpėjos... ne rankomis, bet mintimis ir žodžiais... o vaiko ramybė nuskendo sraunioj Taipėdoj, kojas užgavo akmeninė kaukolė... užgavo dar pavasarį, deja – tik rudenį sutvinksėjo skausmas... jau buvo subrendusios, net peraugusios rugių varpos, sunokę saldiniai obuoliai... vaikas lakstė tos pačios Taipėdos krantais... vaiko vaikas... jis neieškojo kaukolės apkerpėjusiomis akiduobėmis ar apsamanojusiais skruostikauliais... juk valstiečio galva (kadaise) galėjo nukristi ir šalia vandens griovio... galėjo apaugti žolynais... užsikloti melioraciniu žvyru ir laukti dvidešimt pirmojo amžiaus... vaikas vaikui galėjo papasakoti kad ir kiek kitokią vilnonę mirties istoriją... iš pavydo – vaikystės ir laisvės... arba dėl nesupratimo, kaip lengva žudyti... ar iš supratimo, kaip kvailai malonu žvelgti į baimės ir skausmo sustingdytas akis... tokias pačias, į kokias (kadaise) žvelgė verpėja, valstiečio galvą nuridenusi lyg apelsininę saulę... ir nesvarbu, kad apelsinų dar nebuvo... nebuvo Lietuvoj... kaip nebuvo ir melioracijos griovių, pavadintų 'taipėdomis'... visa tai atsirado daug vėliau negu tikėtasi... o gal ir nesitikėta, netikėta... kad egzotiški vaisiai išgeltonins šiurkščius delnus... kad žvyras užbers medines trobeles ir samanotus sodus... kad saulę kažkas pavadins apelsinine (o žmogų – prisukamu, kaip A. Burgess 'Prisukamas apelsinas')... kad dvidešimt pirmajame amžiuje vaikai tebetikės kraupiomis istorijomis... tikės dar labiau negu anksčiau... nes matys – ne tik girdės... nes jaus – ne tik matys...
                                *
Apvytę VP Market apelsinai iš Maroko... neprisukamas mobilus žadintuvas... profaniška saulė... vaikams nereikia vilnonių istorijų, kurios graužia širdį... verčiau vilnonės kojinės... nereikia kurti mirties – ji ir taip ateina... netikėtai, nelauktai, nesapnuotai...