Moterys. I dalis.

Mano mintyse nepaliaujamai kunkuliuoja idėjos, prisiminimai, svajonės ir kiti panašūs objektai. Ir štai, staiga aptinku mintyse moterį. Aš labai myliu jas, kol kas nieko labiau nemylėjau, nežinau ar tai gerai, bet tikiuosi, kad taip.

Moteris - vyro gyvenimo spalva, galbūt ne visų vyrų ir ne visais gyvenimo etapais, bet viena aišku - visi vyrai gimė iš moterų. 

Guli vyras vežimėlyje su kvapeliu, apsiašarojęs, plyšauja visa gerklę, kad tik moteris jį pastebėtų, į jį atkreiptų dėmesį ir padėtų susitvarkyti su milžiniškais rūpesčiais. Prašau, tik nepagalvokite, kad tai apie vyrą invalidą, gink Dieve ne, tai apie vyrą, kuris yra bejėgis kūdikis. O kas belieka motinoms - tik padėti savo vyrui – kūdikiui; maitinti, keisti vystyklus, nuprausti, padėti nusilengvinti, padainuoti, surengti šou, kai vyrui skauda dantims besikalant ir taip toliau.

Vėliau, kai vyras pirmos moters pagalba išmoksta vaikščioti, valgyti, šnekėti, bendrauti, jis iškart patraukia daugelio moterų dėmesį - tai ir močiutė, darželyje sutikta miela mergaitė, kuri linkusi su tavimi bendrauti, į svečius atėjusi teta, teta, sutikta gatvėje ir besižavinti vyru (aišku, manimi), darželio auklėtoja ar auklė, medicinos seselė su skiepu rankoje, putliais žandukais konditerijos pardavėja, sverianti nepakartojamo pyrago gabalėlį ir merkianti akį, patikindama, kad jis labai skanus. Vyras pasimeta, bet visa laimė, kad dar šalia - pirmoji moteris, padedanti keblioje situacijoje. Ir taip linksmai prabėga pirmas penkmetis.

Rugsėjo pirmoji. Didinga šventė vyro pasaulyje, juk tai - durys į platų pasaulio pažinimą, į didesni pažinčių ratą, kurios, kaip vėliau paaiškės - ne visuomet sėkmingos, bet vėlgi, gelbsti moterys. Dabar į ypatingai svarbių moterų sąrašą patenka ir mokytojos, kurių Lietuvos mokyklose laibai daug - ne taip, kaip vyrų. Vyrui smagu žaisti, konkuruoti su savos lyties atstovais, bet gyliai mintyse jis norėtų pasėdėti žaviai ir protingai mokytojai ant kelių, ar sėdėti viename suole kartu su kaip tyčia visiems klasiokams patinkančia mergaite. Argi nenuostabu - aplinkui beveik vien moterys, ir mintys beveik visos apie moteris, nors ir netiesiogiai, bet apie jas.

Kuo toliau, tuo įdomiau, nors ir sudėtingiau. Mergaitės pradeda būti pernelyg rimtos, suaugusios, pasitempusios, tvarkingos, pareigingos, o berniukai pradeda dar daugiau šėlti, sportuoti, bando būti lyderiais ir kartais šaiposi iš pernelyg didelio mergaičių rimtumo. Berniukas, grįžęs po dienos užsiėmimų, kažkodėl pagalvoja apie mergaitę, kuri jam kartais nusišypso ir kuri yra kažkokia kitokia nei kitos, kažkodėl norisi, kad ji nusišypsotų ar leistų ją palydėti po pamokų namo, ar pasivaikščioti parke ir prisirinkti pavasarinių žiedelių ar gražių rudeninių klevo lapų, ar draugiškai pasimėtyti sniego gniūžtėmis. Juk tai taip gera, ir nesvarbu, ką beveiktum, svarbu, kad su ja. Ir taip keliems metams prabėgus gimsta pirmoji meilė.

Pirmoji meilė, kartais sėkminga, kartais – ne, bet visuomet įsimintina, nes ji gimsta iš draugiškumo, iš supratimo, ir kas svarbiausia - ji vyrui padovanoja antrą labai svarbią moterį gyvenime, moterį, kuri pažadina pačius tauriausius jausmus. 

Pirmosios dalies pabaiga. Jeigu patiko – laukite tęsinio.