Emigracija.

Prie šilto didelio vandens
Auksiniais išsidraikiusiais plaukais mergaitės
Lieja ašaras.
Ir tykios bangos, sugraudintos krintančio sūraus rudens,
Atbėga dovanom kutenti baltas kojas.

Šneka austrėm, gintarais, sudužusiais laivais.

Ir rankos tiesiasi į pažadus, išmėtytus išmirkusiuos laiškuos.
Vynioja, skaito, pradedą šypsoti akys užsimiršta,
Ir širdys mėlynom žuvim pavirtę plaka
Uodegom ir plaukia,

Stebisi stiebais, dryžuotais vyrais, gimdymo namais.

Ir seka jaunas mėnuo pasakas, kad jūros žvaigždės
Kadaise iš dangaus į vandenį nukrito.
Mergaitės skuba į auksinį krantą, lieja ašaras
Ir laukia dovanų.