Kertamas miškas žiemos naktį (juodraštis)

Įmėlsta vakaru medžiai,
Subridę į purų sniegą.
Stingsta tyla paradui:
Tamsa viršūnėmis bėga.

Miško dvasia atsidusus
Vėjelio virpėjimą supa.
Sniego šešėliai sprūsta
Luitais į almančią upę.

Nurimsta medžių sargyba:
Niūri grėsmingai stovi.
Vilkolakio akys žiba
Miško niūrioj tvirtovėj.

Sminga į pusnį medžiai,
Įmėlę į vakaro tylą,
Glaudžias tamsos paradas
Medžių skausmu prabyla:

Apie šakas nukapotas,
Perkirstą ąžuolo širdį.
Dejuoja giria žaizdota,
Dvasią gėla nugirdžius.

Girgždėjo amsintys pjūklai,
Girios aploję dalią.
Prislėgė samanas ūgiais
Griuvę girių karaliai. 

Klaidžioja naktį po mišką,
Kenčiančios medžių sielos.
Miškinio dvasia apmirus,
Smilksta ir merdi iš gėlos.

Vangu nukirsdintai dvasiai,
Pjūklų išderintai gėda:
Išsipina laumių kasos,
Pradingsta milžino pėdos.

2009