Paskutinė

Lyg beržo atsikąsiu paryčiais,
Kaip akmenio, pražilusio nuo rūko.
Ei jūs, netraukykit pečiais, -
Likimas nuo manęs nenusisuko!

Kokia bebūtų ašarom sūri,
Dulkėta pelenais, karti pelėsiais,
Kieta lyg žemė gruodžio vidury, -
Ją laužysiu rugiais ir vėlei sėsiu.

Dar saulė tarp beržų riedės žeme,
Stebės mane ir ritualą graudų,
Kai paskutinį kartą aš savam kieme
Pajusiu duonos skonį karčiai saldų.