Močiutė vėl užkaitė arbatą... Sena varlė. Dvėstų greičiau! Gaila, kad mane kojos paveda. "Stalinecas" pervažiavo praeitą vasarą. Dabar šliaužioju po apmyžtą aslą... Ramus kaip hidrocefalas. Tik susmirdus sengalvėlė gyvenimą gadina.
- Še, arbatos,- sugergždžia sukirmijusiu balsu ir šliūkšteli verdančio skystalo į veidą.
Išsprogusiom akim puolu tampytis kaip špyga ant siūlo. Negaliu šaukti- lūpos užsiūtos.
- A tai da nepatinka, padla!- suklykia žiloji ir su samčiu pradeda mane talžyti.
- Kalė!- bliaunu, per skausmą praplėšęs lūpas, kurios tampa panašios į raudoną mišrainę,- kalė!.. KALĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ!!!...
Samtis rėžiasi į mano kruviną srėbtuvę. Užtylu...
Įeina Erazistratas.
- Kam vaiką marudiji?- piktai sako.
Jis myli mane... Toks geras... per geras. Paima ant rankų mano deformuotą kūną, nešasi daržinėn. Kruša stenėdamas... net nežinau, kurion skylėn... jų tiek daug. Pabaigęs numeta į kampą ant šiaudų.
Įkniaubęs galvą į purvą grimztu į miegus. Reikia miegot... Nes rytoj anksti keltis.