Mano žvėris

Kas vakarą kaip maldą vėl regiu,
Vos atsigulęs, užsimerkęs su savim.
Daugybė, pilna jūra plaukia vaizdinių
Ir bando žvėry manyje ramint.

Neapgavo jo nei Jėzus - iliuziuonistas,
Nei Buda su savo poza patrauklia,
Nepatenkino jo kvailos melagystės,
Nenuramins ir saldžiausia vizija.

Kas vakarą kaip maldą vėl regiu
Save kitokį: didų ir garbingą.
Tarsi dangus žydras visą pasaulį apglėbiu
Ir jų akys pakeltos siunčia žvilgsnį viltingą

Nusiramina manyje kažkas nepaprasto, galbūt gėdingo
Kaip pabaidytas žirgas glostomas nurimsta
Bet tik akimirkai, minutei užliuliuotas vaizdinių svajingų
Mano žvėris nutyla, kol vėl naujai seni troškimai gimsta