Lietuva šiuolaikinio pasaulio kontekste

Pažiūrėkim į mūsų Lietuvėlę ir plačiau. Pabandykime aprėpti daugiau. O tada pasižiūrėti į save iš arčiau. Oi kaip mes linksniuojame politikų vardus ir pavardes, programas, planus (antikrizinius šiomis dienomis). Kalbam apie blogėjantį, gerėjantį gyvenimą ir visada tai siejam su politika. Ir kaip mes pykstam ant tų politikų, kai gyvenimas mums pablogėja. O kur tikrosios priežastys? Gal verta sudvejoti mūsų sistemos pagrindais? Kaip šalies? Sudvejoti viso pasaulio politika ir ekonomika?

Pažvelkim į pasaulį. Patogus mūsų šiuolaikinis pasaulis, patogus ir toks trapus. Volstrytas, prisimenat globalios krizės pradžią, sugriuvo kaip kortų namelis. Didžiulis akcijų biržos smukimas, o tai yra kompanijų nuvertėjimas, įvyko vos per kelias dienas. Ar staiga kažkur išgaravo visi pinigai? Ar kompanijos staiga nustojo gaminti produkciją? Ne. Pradėjo sklisti gandai apie bankų tarpusavio nepasitikėjimą, bauginantis vartojimo mažėjimas vidinėje JAV rinkoje, sukėlė baimę, kad kažkas gali pasikeisti. Kad pinigų daugiau gali nebeatsirasti. Ar ne juokinga, kad dėl baimės, kažkokio gando, dabar mažėja šalių biudžetai, stoja viso pasaulio ekonomika?
Trumpam grįžkime į mūsų Lietuvėlę, kiek baimės, pykčių dėl mokesčių politikos, nepasitenkinimo valdžia. Kodėl? Nes tai liečia kiekvieno piliečio gyvenimą, žmonėms tai rūpi, jiems tai svarbu, visi staiga susirūpina kaip jiems dabar reikės gyventi. Ir dėl visų šių bėdų kaltinama valdžia, mūsų politikai. Kurie dabar suka galvas kaip čia sukrapštyt į biudžetą pinigų, kad Lietuvos valstybė nebankrutuotų. Ir prasideda begalinės diskusijos apie mokesčius, kiek pridėti, kiek atimti, kad ir biudžetas būtų sveikas ir verslas klestėtų.

Ir vėl juokingas paradoksas. O ką gi politikas gali padaryti? Na jis gali pakeisti vieną kitą įstatymą, pakankamai siaurose ribose varijuoti mokesčiais. Ir... Na kaip ir nieko daugiau, daugiau nuo mūsų nekenčiamųjų politikų nelabai kas priklauso. Tai priklauso nuo bankų, Lietuvoje esantys užsienio bankai svarsto, apsimoka jiem skolinti dabar ar ne, palūkanos turėtų būt didelės ar mažos. Iš esmė didžiąja dalimi tik nuo bankų ir tepriklauso, kokie pinigai suksis mūsų ekonomikoje. Ironiška, kad bankai yra pelno siekiančios organizacijos ir jiems Lietuvos padėtis rūpi tik tiek, kiek naudos jie iš to gali gauti. Bankai nebeskolina mums pinigų, nes rūpinasi savo rezervais, dvejoja ar skolintus pinigus vėliau atgaus, iš esmės dėl to kaltas yra tarptautinis nepasitikėjimas tarp bankų. Tarptautinis. O tai palaukit kur čia Lietuva? Atsakymas yra niekur. Maža Lietuvėlė, yra tik mažytė, mažytė globalinės ekonomikos dalelė. Ir deja keičiantis pasaulio ekonomikai mes nelabai ką galime pakeisti savo pačių valstybėje.

Tiesa ta, kad nei vienas pasaulio politikas iš esmė situacijos pakeisti negali. Nes joks politikas nespausdina pinigų, nesuteikia paskolų, neišranda naujų variklių, kompiuterių, alternatyvių energijos šaltinių. Politikas tik piršteliu gali pastumti didžiulį, milžinišką ekonomikos Puntuko akmenį, tik piršteliu. O šiaip jį stumdo milžiniškos korporacijos ir stambūs bankai. Gilios krizės priežastys, mano nuomone, yra kylančios rytų ekonomikos Kinijos ir Indijos. Staiga milžiniškos JAV ir EU korporacijos pajuto didžiulę konkurencija ir tapo nebeaišku, kas čia už tos pasaulinės ekonomikos stovi. Kilo įtampa, didelė konkurencija. Ne tarp valstybių, jos gyventojų, pažiūrų ar dar velnias ko. Viskas tik dėl to, kad pasaulio turtingieji nenori pasidalinti pinigų. T. y. maždaug penki procentai pasaulio populiacijos susipyko dėl 90 procentų pasaulio turto.

O kaip mes mėgstam save pašiepti, pasityčiot iš savęs. Žurnalistai mėgsta juokauti apie mūsų politinių partijų programas, jų nekonkretumą. Mat niekas neaišku. Naujojo JAV prezidento Barako Obamos programa buvo maždaug tokia. „Veiksmų imsiuos greitai ir ryžtingai“, „bus imtasi konkrečių veiksmų ekonomikai gaivinti“. Ir taip toliau ir panašiai. Juokiamės iš nusikaltėlių mūsų valdžioje, Italijos premjeras Silvio Berlusconi už savo finansines machinacijas jau senai turėjo sėdėti kalėjime. Sakote šou menai, palaukit ar svarbiausios JAV valstijos gubernatorius ne Arnoldas Švarcnegeris?
Visada raginau ir raginsiu lietuvius suprasti, kad mes ne kitokie, mes ne baltos varnos ir mūsų politikai nėra labiausiai sugedę ir mūsų ekonomika nėra pati blogiausia. Labai nemėgstu mūsų žiniasklaidos, kuri labai mėgsta piešti savo šalį kaip išskirtinai blogą pasaulio atžvilgiu. TAIP NĖRA.

Liūdna tiesa, politikai kuriuos renkame, mus tik stumteli į vieną ar kitą pusę, bet esmės pakeisti jie negali. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tai priklauso nuo bankų ir milžiniškų korporacijų, jos valdo visą pasaulio ekonomiką ir tuo pačiu mūsų ekonomiką, tuo pačiu mūsų gyvenimą. Įvairiausiom prasmėm, juk nuo pinigų priklauso kiek žmonių norės pasilikt Lietuvoje, kokia bus medicinos apsauga, kokia pažangi bus visuomenė ir taip be galo toliau.  Iš esmės nuo to priklauso visa pasaulio ateitis. Nes, kad ir kaip bepažiūrėsi, šiuolaikinę globalią visuomenę labiausiai įtakoja viena – PINIGAI.

O kur žmonių atsakomybė už jų visuomenę? Kur visuomenės galia ir jos priimami sprendimai? Kur politikai? Jie toli, toli nuo to, kas iš tiesų suka pasaulį. O tai yra kelios korporacijos ir pasauliniai bankai, pasaulio turtingieji. Kaip sakant „money makes the world go round“. Kas ten kalba apie tą demokratiją? Ai taip, mes dabar esame laisvi, mūsų laisvė – visiškas priklausymas nuo pinigų. Taip yra dėl vartotojiškos visuomenės, moralinių vertybių stokos ir begalės kitų dalykų. Ir mes lietuviai pasauliniam kontekste neišsiskiriame, nei savo ekonomika, nei politika, nei politikais, nei savo žmonėmis. Esame globalaus pasaulio dalis, kuris dabar labai vienodėja. Didžiuojuosi Lietuvos istorija ir jos žmonėmis, norėčiau tikėtis, kad tokių žmonių tik daugės. Nes pesimizmas testumia į stagnaciją ne pažangą.

Žinoma, žmogus visų pirma žiūri savo kiemo, tai normalu ir žmogiška. Tačiau yra žmonių, kurie įtakoja mūsų požiūrį į pačius save, kaip visuomenę. Čia svarbų vaidmenį vaidina žiniasklaida. Tiek žiniasklaidai, tiek ir visai Lietuvos visuomenei, tiek ir pasauliui, siūlyčiau mažinti pesimizmą ir atkreipt žmonių dėmesį ne tik į materialias prognozes, bet taip pastebėti ir gerus dalykus mūsų visuomenėje, bei piešti ne vien pesimistinius scenarijus, bet kartu ir išeitis iš jų. Įkvėpkime vieni kitus viltimi ir optimizmu. Nes požiūris yra ypač svarbu.


P. S. Tai ką rašau senai yra nusistovėję mano galvoje, aš neieškau pastabų dėl mano požiūrio, kurių nuolatos sulaukiu, dažnai kvailokų, labai prašau manęs nemokykit apie mano mintis. Gal tikrai niekam čia neįdomu? Tada aš ir neberašysiu tų esė. Šitas gimė su paraginimu;). Ir kas rašysite vienetus, prašau pasakykit kodėl, argumentuokit, man labai įdomu.