Ar mes visi mokame džiaugtis tais dalykais, kurie mums su prigimtimi duoti? Su prigimtimi atsinešame teisę gyventi, tėvus, tėvynę. Tėvų ir tėvynės negalime pasirinkti kaip draugų, nes tai yra duotybė, bet šias duotybes turime gerbti ir puoselėti. Tėvynė – gimtasis kraštas. Plačiąja filosofine prasme Tėvynė yra namai, tad dėl ko vis dažniau tenka išgirsti iš jaunų žmonių lūpų, kad neverta mylėti Tėvynės, nes ji nedavė pinigų ir apskritai – nieko nedavė.
Atsisukime į Prancūziją, Vokietiją, JAV, Ispaniją, Didžiąją Britaniją – tai didelės šalys, turinčios turiningą istoriją, klestinčios, turinčios milijonines piliečių gretas, kurios mylėjo tėvynę karuose, revoliucijose, krizėse ir kūrė dėl geresnės savo šalies ateities.
Lietuva yra LDK palikuonė – dukra, nebe tokia didelė, galinga, stipri vidumi ir išore, bet šaknys, tvirtos tarsi Romuvos ąžuolo, maitinusios Lietuvą kitų tautų priespaudose ir neleidusios pamiršti istorijos, ir laisvės siekio, kalbos, papročių ir piliečių, garsinusių ir kėlusių šią šventą žemę kiekvienam neabejingam Jai, pasaulio akyse. Tačiau kas atsitiko dabar, kai Lietuva yra bent jau geopolitiškai nepriklausoma. Kodėl tauta, pasiekusi išsvajotą nepriklausomybę, nustojo siekti gerbuvio, pradėjo gėdytis savo atributikos, išskyrus tuos atvejus, kai kas nors laimi tarptautines varžybas?
Užduokime visi sau klausimą – ką mes padarėme gero savo Tėvynei – ir tyliai sau pasakykime – ką galėčiau padaryti gero, jei to dar nespėjome. Lengva yra reikalauti iš Tėvynės pinigų, rojaus ir lengvai krintančios manos iš dangaus, bet esmė yra tame, kad tą dangų turime susikurti patys ir suprasti, kad vien tik laisvė dangaus neatneš. Laisvė yra didžiulė atsakomybė ir teisė kurti. Tik nuo kiekvieno piliečio individualiai priklauso, ką jis kurs ir ką gero atneš sau, savo aplinkiniams ir galiausiai Tėvynei.
Tie, kurie tik žiūrės, ką Tėvynė duos, praras labai daug, bet pirmiausia galimybę kurti, dirbti ir puošti savo gimtinę, prisidėti prie to, kad ji taptu gražesnė, stipresnė išore ir vidumi, miela sau pačiam ir svečiui, gerbiama savo piliečių ir kitų šalių, ir paprasčiausiai - gera vieta gyventi.
Tėvynė kiekvienam davė kalbą, istoriją, papročius ir erdvę gyventi. Tad kodėl viso to nepuoselėti, juk tai yra tiek daug, o jei kiekvienas po mažą gerą darbelį padarytume tam, kad gyventi būtų geriau ne tik pačiam, bet ir kitiems, pamatytumėme, kaip diena po dienos gražėja ir auga LDK dukra, Tėvynė mūsų – Lietuva.